ACTA… dabar mums jau vienodai?

pagal | 2020 25 sausio

Pasirinkau temą, kuri gerokai pritilo pastarosiomis dienomis, nors apie ją kalbėti derėtų daug. Jei sąžiningai, lendu ten, kur man lįsti nederėtų, nes analizuosiu klausimą, kuriuo turiu savo asmeninę nuomonę ir tiesiog negaliu likti nešališkas vienos ar kitos pusės argumentams. Todėl pamėginsiu pažiūrėti į tai iš kelių pusių – kaip mes, mūsų kaimynai reguoja į ACTA sutartį ir kodėl šis popiergalis sukėlė tiek daug skirtingo lygio diskusijų.

Visų pirma derėtų paaiškinti kas yra ta ACTA. ACTA (Anti Counterfeit Trade Agreement) lietuviškai verčiama kaip „Prekybos susitarimas dėl kovos su klastojimu“. Tai prekybos sutartis, ankstyvosiose savo sudarymo stadijose buvusi itin slaptu dokumentu, apie kurį beveik niekas nežinojo tol, kol šis nebuvo viešai išplatintas interneto erdvėse dėl informacijos nutekėjimo. Sutartis sudaryta siekiant apginti intelektinę nuosavybę (autorių teises ir pan.) bei saugoti ekonomiką nuo klastočių keliamo pavojaus ekonominiam stabilumui. Tai skamba patraukliai ir naudingai. Tačiau ši prekybos sutartis iškelia intelektinės nuosavybės autorių teises virš keleto fundamentalių žmogaus teisių, nes leidžia:

  •  tikrinti asmeninių elektroninių laikmenų (mobilaus telefono, kompiuterio, mp3 grotuvo ir t.t.) turinį muitinės zonose;
  •  konfiskuoti asmeninius daiktus, jeigu kažkas įtaria, kad galbūt yra siekiama ekonominės naudos, vienaip ar kitaip naudojant intelektinį turtą;
  • bausti už tokio turto turėjimą remiantis vien tuo, kad, anot ieškovų, tu turėjai pagrindo žinoti (nebūtinai žinojai), jog tas turtas yra nelegalus;
  • įvairioms institucijoms gauti visą informaciją apie tave iš tavo interneto tiekėjo, jeigu yra įtariama, kad galbūt tu neleistinai naudojiesi intelektiniu turtu;
  • naudoti visas technines ir teisines priemones (tavo interneto srauto sekimą, tavo daiktų konfiskavimą ir pan.), kurios užkirstų kelią intelektinio turto savinimuisi;
  • įvairioms institucijoms veikti savo iniciatyva, be intelektinės nuosavybės savininkų pageidavimo, norint surasti ir nubausti prasikaltusius.

Ir taip kilo chaosas. Daugiausia todėl, kad ACTA pasirašė valdžios organai, visiškai nepasitarę su visuomene.

Kol visuomenė nepratrūko, visiems visa tai vienodai švietė. Iš Baltijos šalių į sutartį įsiskaitė nebent estai, kurie vos gavę šį popieriaus lapą ir prašymą pasirašyti, šiek tiek pagalvojo ir iškėlė diskusijas viešoje erdvėje prieš padarant kažką kvailo. Na, o mes ir „braliukai“ latviai pasirašėm ir tik paskui pradėjom galvoti ką… Iš tiesų, vietoj to, kad pripažintume kažką pražiūrėję ar mažumėlę paskubėję, puolėm įrodinėti, kad viskas gerai. Spaudoje pasirodė krūvos straipsnių apie ACTA teigiamas puses. Maždaug, dauguma ES valstybių pasirašė, o jie protingi ir klaidos daryti negali. Niekas nesiginčija – teigiamų pusių daug, bet ar neigiamos pusės kartais neatsveria to, kas laukia mūsų viešosios erdvės galutinai įteisinus visą šį marazmą? Štai Slovėnijos ambasadorė Japonijoje viešai atsiprašė, kad pasirašė ACTA, estai visai nesirašė, o kiti šoko į šulinį kai jiems liepė.

Visų trijų Baltijos šalių visuomenės, vos tik išgirdusios apie ACTA, mobilizavosi. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje prasidėjo masinės protesto akcijos, šviečiamoji veikla, kuria buvo siekiama parodyti visą tai, ką gali atnešti šios sutarties ratifikavimas. Deja, laiku viskas įvyko tik Estijoje. Latvija ir Lietuva pasirašė dokumentą, bet valdžia, pamačiusi tokį sujudimą visuomenėje, iškart sukruto ir pristabdė įvykius. Esą tam, kad galėtų vykti diskusijos. Na, jau pora mėnesiukų tylos, o ir visuomeniniai judėjimai prislopo. Lietuviškasis Anti-ACTA puslapis miręs jau kelios savaitės, latviai tokio net neturėjo, o estai… na, tie lietieji žmonės, net nepasirašę sutarties vis dar intensyviai protestuoja. Jų žiniasklaida mirga nuo švietiejiškos veiklos apie tas kelias ACTA eilutes, kurios pažeidžia žmogaus teises. Ir kuo gi mes blogesni? Negi norim, kad muitininkai mūsų mobiliųjų turinį apžiūrinėtų kas kartą mums kertant sieną? Negi mes norim kad mūsų interneto tiekėjai šnipinėtų mūsų veiklą interneto platybėse? Estai nelabai to trokšta. O mes? Galiausiai susitaikėme su ta mintimi ir bandysim prisitaikyti… Tiek latviams, tiek lietuviams derėtų pasimokyti iš estų, kaip deramai vesti diskusijas viešojoje erdvėje ir kaip nepasitenkinti numestu kaulu, kai galime pasiimti didelį kepsnį.

Paklausus draugo iš Latvijos apie tai, ką jis mano apie ACTA, gavau atsakymą „What ACTA?“. Ir ką ten daugiau padiskutuosi… Papasakojau jam ką žinojau ir jis apstulbo. Jei ne aš, jam iki šiol tai dar būtų tamsus miškas. Tiesa pasakius, jei ne mano sesuo, man taip pat tai vis dar būtų tamsus miškas. Keista, nes būtent mus, interneto kartą, šis susitarimas palies labiausiai. Pašnekėjus su estų internautais, gavau atvirkštinį variantą. Paklausus jų, jie man pripasakojo visko. Ką jie mano, kas ten gerai, kas turėtų būti taisoma, o kas visiškai išbraukta iš ACTA teksto. Baltijos šalis, kurią ACTA liečia mažiausiai, žino apie ją daugiausia. Nemalonus paradoksas.

Iš viso to galima išvesti moralą. Mums reikia išmokti įtariai žiūrėti į tai, ką mums duoda. Jei mums tai netinka, intensyviai protestuoti ir apie tai kalbėti tol, kol gausime ko norime. Estai bando, o mes su „braliukais“ pabambame, bet nepasiekę greitų rezultatų, viską metam velniop. Per daug pasyvus elgesys yra mūsų bėda ir jau laikas pradėti mokytis užsispyrimo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *