Airija – antroji lietuvio tėvynė arba Žiedų valdovo Viduržemis

pagal | 2020 25 sausio

Ar galima klausti žmogaus, ar mėgsta jis keliauti? Iš tikrųjų, koks čia dar klausimas? Jei tik yra laiko ir lėšų keliautų vos ne visi. O kur pirmiausia trauktų širdis? Ko ieškotų, kur ją akys vestų, ar ji žinotų, ko nori?  Tikriausiai net ir niekur svetur nepabuvojęs žmogus turi savo svajonių kraštą. Galbūt įsivaizduojamą ir matytą tik filmuose, arba labai realų – tą, kuriame jau dabar gyvena, bet vis tiek svajonių.

Savojo net neketinsiu slėpti – tai J.R.R. Tolkieno sukurtas Viduržemis. Žinau, kad kvaila norėti pabuvoti fantastiniame pasaulyje, tačiau kažkodėl tikiu, jog visos svajonės kažkokiu būdu pildosi. Net jei išorinis rezultatas nėra visiškai tai, ko norėjai, emocijos yra tikros ir jas pajutus, ateina mintis, jog norėjai ne nukeliauti į tą vietą, o pajausti, ką reiškia būti ten. Tad nors „Žiedų valdovas“ buvo filmuotas Naujojoje Zelandijoje, visai neseniai Viduržemio pasaulį atradau antrojoje lietuvių tėvynėje Airijoje.

Airija yra šalis tiek savo gamta, tiek istorija panaši į Lietuvą. Tik ten daug daugiau pilių ir jų griuvėsių. Atvykus manęs iškart paklausė, ką norėčiau pamatyti, ir aš nežinodama iš ko galiu rinktis spontaniškai atsakiau: „griuvėsius“. Iš tikrųjų, ilgus metus Airijoje gyvenantys emigrantai teigia, jog griuvėsiai, o ypač akmeninės sienos, yra pagrindinis šios šalies architektūros statinys. Jų pilna visur – mažuose kaimeliuose su siaurais vienos eismo krypties keliukais arba nacionaliniuose parkuose, kuriuose pilna krūmynų, uogienojų, keistų į briedžius panašių gyvūnų ir mažų upeliukų. Mano kelionė Viduržemio pasauliu prasidėjo būtent nuo pažinties su jo gamta.

Kai lankiausi Airijoje buvo sausis, tad ant mažų upeliukų dar buvo galima rasti užsilikusių ledokšnių, nors sniegas pievose jau nutirpęs, o ir saulė vis dažniau pasirodydavo pašildyti nosį. Be to, slėniuose jau pirmąją pavasarinę žolę skanavo susibūrusios avys. Atrodė, kad ir žolė būtų tarytum ne tokia kaip visur – skaidri ir gaiviai kvepianti. Keliaujant prieš akis vėrėsi vis įvairesni vaizdai  – neįžengiamus eglynus keitė plyni dykvietės plotai, o dar už kito kelio posūkio atsiverdavo nuostabūs slėnio peizažai, primenantys Rohano tarpeklius. Gamta nuostabi, bet aš atvykau pasižiūrėti griuvėsių.

Architektūriniai objektai puikiai įsikomponavę į aplinką, atrodo, visiškai nepakeisti žmogaus rankos. Pilių liekanos mena viduramžių laikus, keltų kultūrą. Iš jų bokštų atsiveria neįtikėtini vaizdai ir pasijunti lyg Edoraso rūmuose.  Akmeninės sienos ne vienintelis objektas traukiantis dėmesį. Raganų urvas, laimės laiptai, druidų aukuras turi savo paslapčių ir legendų. Aišku, man ieškant sąsajų su Viduržemiu visa tai buvo panašu į Fangorno mišką, Helmo daubos mūrus, Morajos požemius, netgi Ugnies kalno Orodruino papėdes…

Tad gali būti, kad aš pamišus dėl Viduržemio, bet pagrindinė mintis šiame pasakojime aiški – kad ir kur esant, reikia sugebėjimo paversti tai savo svajonių vieta. Nors Airija nebuvo tikrasis Viduržemis (o ar kada gali toks būti?) ir net nebuvo panašu į Naujosios Zelandijos vaizdus, tačiau, atrodo, svajonė išsipildė ten, kur tikėjausi mažiausiai. Savaitę praleidusi savo pasakoje pradėjau mąstyti, kad gal dėl to lietuviai taip ten bėga, nes aš tikrai dėl to bėgčiau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *