Aistė Eidukaitytė: „Buvau išsišiepusi iki ausų ir laiminga, jog aš visgi esu čia“

11717445_1112289848785157_4642870891246594466_o

Iš Lazdijų kilusi, tačiau Vilniaus Universitete kūrybos komunikaciją studijuojanti Aistė Eidukaitytė dar pernai vasarą negalvojo, jog išsipildys sena svajonė išvykti į Jungtines Amerikos Valstijas. Apie visiškai kitokią vasarą, emocijas, svajones bei nuotykius Aistė pasipasakojo JAUTI.LT skaitytojams.

 

Ką tau reiškė JAV prieš kelionę?

Niujorko miestą svajojau pamatyti nuo trylikos metų. Taip nutiko, matyt, tada, kai žiūrinėdavau įvairių miestų fotografijas internete. Manęs nesužavėjo nei Londonas, nei Paryžius – joks miestas, tik Niujorkas. Todėl iš pradžių buvau nusprendusi mokintis būtent  JAV, tačiau finansinės galimybės to pasiekti man neleido. Kaskart žiūrinėdama programos WORK AND TRAVEL dalyvių nuotraukas vis galvodavau: „Kaip jiems ten gerai, kaip ir aš norėčiau ten išvažiuoti“. Kuomet atsirado ši galimybė, nedelsusi ja pasinaudojau. Ši kelionė pareikalavo nemažų investicijų, bet turėjau santaupų, nes nuo mokslų laisvu laiku dirbau, taip pat parėmė tėvai. Taigi, man pasisekė.

 

Kokius programos reikalavimus turėjai atlikti prieš išskrisdama į savo svajonių šalį?

Aš turėjau gerai mokintis universitete, nes jei turi skolų, ambasada gali manyti, jog mesi mokslus ir tapsi visam laikui nelegalas JAV. 11896436_1142730092407799_6359312285276480675_oTurėjau pateikti daugybę dokumentų, taip pat informaciją apie savo tėvus. Svarbiausia dalis – pokalbis ambasadoje. Jo metu pateikdamas svarius argumentus šios įstaigos darbuotojams  turi įtikinti, jog tikrai grįši į Lietuvą. Mano grįžimo į tėvynę prioritetai buvo mylima šeima bei mėgstamos studijos Vilniaus universitete.

 

Papasakok, kokios pirmos mintys kilo galvoje, atvykus į išsvajotąją JAV?

Aš išlipau visiškai viena Niujorko oro uoste. Per dvi valandas turėjau atsirasti traukinių stotyje – visiškai viena su lagaminu! Ir nors vėliau važiavau metro pačiu prasčiausiu Niujorko rajonu ir tądien lijo, dabar manau, jog į mane žmonės tikrai žiūrėjo keistai, nes nepaisant to, buvau išsišiepusi iki ausų ir laiminga, jog aš visgi esu čia.

 

Kur dirbai, gyvenai? Ką veikei laisvalaikiu?

Iš anksto buvau susiradusi darbą – dirbome Rodailando valstijoje, Vesterlyje. Šis kurortinis miestelis man kiek priminė Nidą. Darbavomės viloje ir viešbutyje. Aš dirbau dviejuose darbuose, tad didžioji mano laiko dalis buvo praleista būtent ten. Tekdavo per dieną darbuotis apie  13 valandų. Žinoma, daugeliui gali pasirodyti, jog tiek išdirbti valandų yra labai sunku, jog buvau čia lyg vergė. Tačiau tai – visiška netiesa. Tas buvimas su amerikiečiais bei kitataučiais yra kažkas nerealaus – daug sužinojau apie jų gyvenimus, jie taip pat klausinėjo apie Lietuvą. Darbas nebuvo vien tik darbas – kaskart vis kažką naujo išmokdavau.

 

Turėjai galimybę keliauti po JAV?

11919105_1142731885740953_3767554371422257850_oTaip. Dirbdamos  su kolegėmis gyvenome prie vandenyno, kurį supo daugybė uolų. Išties vaizdas atrodė pasakiškas.
Tačiau po tam tikro laiko, tie vaizdai mums tikrai labai pabodo. Todėl užsidirbusi įteikiau sau gimtadienio dovaną  – kelionę į Niujorką. Teko girdėti, jog šis miestas niekada nemiega. Įsitikinau, jog tai tiesa –  čia visad pilna žmonių. Gali ketvirtą valandą nakties atsidurti miesto centre ir rasi ten daugybę žmonių: ten viskas dirba, žiba ir mirguliuoja. Vakare atvykę užsikėlėme Rokfelerio centrą – pačiame viršuje įrengtą apžvalgos aikštelę, iš kurios galėjai matyti visą Niujorko panoramą. Stovint ten ir žvelgiant kiek tik akys užmato į tviskančią žiburių galybę – ašaros tiesiog sustingo akyse. Vis dar sunku buvo patikėti, kad esu čia ir dabar. Mąsčiau, jog jeigu kas nors pernai vasarą būtų pasakę, jog aš kitąmet stovėsiu ten ir stebėsiu naktinį Manheteną – tikrai nebūčiau tuo patikėjusi. Pažintis su Amerika nesibaigė vien didinguoju Niujorku. Vėliau su draugais keliavome į Bostoną, aplankėme Vašingtoną  bei  ne mažiau viliojantį Majamį.

 

 

Kaip amerikiečiai bei pati šventei liepos 4-ąją – Amerikos nepriklausomybės dieną? 

Paprastai žmonės, gyvenantys mažuose miesteliuose, šią dieną suvažiuoja į didesnius miestus, į viešbučius ar prie vandenyno. Tai dienai jie visad pasipuošia savo tautiškų spalvų atspalviais, kepa barbeque, danguje žybsi daugybė fejerverkų. Amerikiečiai tą dieną švenčia tikrai iš visos širdies, kas man buvo gal kiek keista, o kartu ir liūdna. Liūdna, kad mūsų Valstybės šventės vis dar atrodo kažkiek slogios – jie švenčia tikra ta žodžio prasme, o mes savo šventes dažniausiai tiesiog  paminime.

 

Kaip manai, ar amerikiečių šypsena, apie kurią taip plačiai kalbama pasaulyje,  yra nuoširdi, ar  tik įvaizdis?

Nežinau, mūsų šeimininkai buvo tikrai nuoširdūs žmonės. Jie rūpinosi mumis kaip anūkėmis: skolindavo mašiną, mus nuveždavo į banką,11247971_1132248013456007_825870688452892981_o viską paaiškindavo,
dėl to, turbūt, ir nejautėme to netikrumo bendravime.  Tačiau dirbdamos su kai kuriais amerikiečiais tikrai pastebėjome, jog jie nors ir šypsosi, tave visaip giria, tačiau net negali numanyt, ką jie galvoja, ar jų šypsena nuoširdi.  Daugelis pažįstamų Lietuvoje, prieš išvykstant man į Ameriką, sakė nepasikliauti dirbtinomis amerikiečių šypsenomis ir nuoširdumu. Sutinku, jog daugelis vietos gyventojų savo draugišku elgesiu kiek dirbtinoki. Mano nuomone, mentalitetas gyventojų skiriasi kiekvienoje valstijoje. Nežinau, kaip ten visoje šalyje, tačiau daugelis mano sutiktų žmonių nustebino savo paslaugumu. Tarkim, einant per lietų pėsčiomis į darbą, visiškai nepažįstamas žmogus sustodavo ir pasiūlydavo pavežti iki ten, kur reikia.  Arba, važinėdavome į darbą su dviračiu – mano grandinė nuolat nukrisdavo. Kartą taip vėl atsitikus, visiškai nepažįstamas kostiumuotas vyriškis išėjo iš savo kiemo ir man padėjo ją pataisyti , nors po to visiškai išsitepė rankas ir marškinius.  Štai ir pamatuok, kur čia apsimestinis, kur tikras, nesumeluotas nuoširdumas.

 

 

Ar ilgėjaisi šeimos bei draugų?

Buvo šiek tiek keista ir iš tikrųjų sunku bendrauti. Kai dažniausiai baigdavau darbą, Lietuvoje dar būdavo ankstus rytas. Aš turėdavau du pasirinkimus: arba laukti ir nemiegoti, jog galėčiau pasiskambinti, arba man pačiai skambinti jiems anksti prieš išvykstant į darbą.  Bet kita vertus, man tiesiog atrodydavo, jog esu išvažiavusi į Vilnių, turiu daugybę reikalų ir neturiu laiko pasišnekėti su artimaisiais. O su draugais… buvo tokių momentų, kai jie tradiciškai darydavo tam tikrus dalykus, kuriuos vasarą visad darydavome kartu. Pavyzdžiui, per mano gimtadienį jie buvo susiplanavę vienos dienos kelionę į Lenkiją ir man atrodė, jog aš irgi ten turiu būti. Apgailestavau, kodėl manęs ten nėra? Tačiau guosdavau save, jog tai tik keturi mėnesiai ir, galbūt, niekuomet nepasitaikys tokia galimybė būti JAV, todėl turiu mėgautis šia akimirka.

 

Ar jau turi planų 2016-ųjų vasarai?

12029783_1150543258293149_6860317766639094207_o

Tiesą sakant, dar gerai nežinau. Kuomet grįžau į Lietuvą, visiems pasakiau, kad neturiu jokių kitų planų vasarai tik važiuoti į Ameriką vėl, tik šįkart drauge su savo vaikinu. Prisipažinsiu, tikrai svajojau kuo greičiau gauti vizą ir išvažiuoti ten gyventi , o į Lietuvą niekad  nebegrįžti. Tačiau prabėgus po kelionės šiek tiek laiko, aš pradėjau Lietuvoje ieškotis darbo, susijusio su mano specialybe, suradau puikią vietą, kur galėčiau atlikti praktiką. Tuomet  ir pagalvojau:  jeigu pradėsiu Lietuvoje kurti savo gyvenimą, galbūt jau nebebus taip, kaip planavau tik grįžusi iš Amerikos.  Tačiau mano planuose vis tiek yra troškimas dalyvauti programoje WORK AND TRAVEL AUSTRALIA, tegul tai tėra tik svajonės.

 

 

Ko palinkėtumei jaunimui, o ypatingai tiems, kurie nepasitiki savo jėgomis siekdami svajonių?

Linkiu, jog visuomet stengtumėtės kažką bandyti daryti. Man, prieš vykstant į Ameriką, atrodė jog visą tą laiką būsiu visiškai viena tolimoje svetimoje šalyje ir nesusirasiu  ten draugų, o  merginos, su kuriomis dirbsiu, bus  visiškai nemalonios. Tačiau dabar galiu drąsiai teigti, jog mes visos tapome geriausiomis draugėmis iki gyvenimo pabaigos. Tad jeigu jaunimas abejodamas  ir nerimaudamas galvoja, jog  geriau pasilikti  Lietuvoje, nes čia saugiau ir smagiau,  tikrai siūlau pabandyti išvažiuoti nors trumpam į užsienį. Visuomet visas savo galimybes bei svajas reikia išnaudoti bei stengtis išpildyti, nors ir atrodytų, jog tai visiška kvailystė.

 

Aistės kelionės dienoraštis:

Komentarai
Pasidalinkite

Leave a comment

Your email address will not be published.