„Amžinoji naktis“ – Vampyrų apokalipsė

pagal | 2020 25 sausio

Romano „Amžinoji naktis“ pavadinimas nemažai pasako apie jo turinį. Dakataras Efraimas Gudveteris ir jo vampyrų medžiotojų komanda nesėkmingai bandė įveikti vyriausiąjį vampyrą, žinomą Šeimininko vardu. Negana to, Šeimininkas sugebėjo panardinti pasaulį į atominę žiemą – po sprogimų pasaulio atominėse jėgainėse, dangų gaubia tiršti juodi debesys, pro kuriuos saulės šviesa beveik neprasiskverbia. Vampyrai gali nevaržomai judėti žemės paviršiuje. Amžina naktis prasidėjo…

Knyga, priešingai nei prieš ją buvęs „Nuopuolis“, prasideda po dvejų metų nuo pastarosios baigties. Per tą laiką Šeimininkas sistematiškai įvykdė savo planus. Didelė dalis populiacijos liko nepaversti, buvo dalinai atkurta ekonomika, žmonės vis dar vaikšto į darbus, klausosi muzikos, žiūri žinias. Kai kurie net prisiekė ištikimybę vampyrų režimui ir gavo aukštas pareigas, užtikrinančias geresnį gyvenimą. Bet visa tai vyksta šiurpių vampyrų „kraujo stovyklų“ fone, kur žmonės penimi, kad jų kraujas būtų maistingas ir netgi veisiami it gyvuliai, siekiant išvesti kuo daugiau individų, kurių kraujo grupė vampyriškam gomuriui yra pati skaniausi.

Tuo tarpu išlikę gyvi daktaro Gudveterio draugai, vadovaujami tvirtojo žiurkgaudžio Vasilijaus Feto, vis dar bando priešintis vampyrų diktatūrai. Nors herojai turi ir ginklų, kuriais juos aprūpina išmoningasis Augustinas Elizadė – nusikaltėlis, tapęs profesionaliu vampyrų medžiotoju, ir paslaptingąjį „Occido Lumen“ – tomą, kuriame slypi vampyrų padermės paslaptys – jų kova atrodo beviltiška. „Occido Lumen“, kuris buvo gautas didžiulių pastangų ir aukų dėka, yra beveik bevertis – niekas nesugeba jo iššifruoti. Personažai yra ieškomi vampyrų, o ir viduje įvyko didžiulis skilimas. Efraimas Gudveteris visiškai palūžo. Netekęs žmonos, virtusios vampyre, o vėliau ir sūnaus, kurį pagrobė Šeimininkas, Efraimas įjunko į alkoholį ir vaistus. Kol jo bičiuliai kovoja už išlikimą, jis apsvaigęs šlaistosi Niujorko gatvėmis, vis sugrįždamas į buvusios žmonos namus, kur palieka laiškus savo pradingusiam sūnui Zakui. Būtent jo, kaip viltį praradusios sielos, paveikslas kūrinyje yra labiausiai detalizuojamas ir vaizduojamas labai įtikinamai.

Nors romane gausu ir veiksmo, ir siaubo, jis labiausiai susikoncentruoja ties žmogiškais ir gyvais veikėjų portretais. Vampyrų apokalipsės fone jie bando likti žmonėmis – tiek fizine, tiek dvasine prasme. „Amžinosios nakties“ herojai yra genami meilės – vieni romantiškosios, kiti – meilės artimui. Netgi vampyrai geba jausti meilę – tiesa, labai iškreiptu būdu. Tuo pat metu autoriai Guilliermo del Toro ir Chuckas Hoganas neapleidžia ir savo komentarų apie pasaulį bei visuomenę. Knygoje galima įžvelgti kritikos žmogaus goduliui ir ambicijoms, taip pat masinei kultūrai, o kur dar paralelės tarp vampyrų ir nacistinės Vokietijos vykdytų nusikaltimų. Tuo pat metu niūriai vaizduojamas ir pasaulis, kuriame lyja suodinas lietus, o žmonės saugūs jaučiasi tik pora valandų, kada saulė sugeba šiek tiek prasiskverbti pro visiškai juodą debesų uždangą.

„Amžinąjai nakčiai“ teko nelengva dalia būti trilogijos dalimi, sekančia po geriausiojo jos etapo. Tad knyga yra tarsi laiptelis žemyn, lyginant su „Nuopuoliu“. Pastarasis buvo „įtampos taškas“, o „Amžinoji naktis“ labiau primena atomazgą. Tiesa, įtampos pačiame romane gausu, tačiau „Padermės“ trilogijos kontekste jis neišvengiamai yra tik kelias karčiai saldžios, kiek nuspėjamos, tačiau skaitytoją visiškai patenkinančios pabaigos link.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *