Anonymous – kas iš tiesų buvo Šekspyras?

pagal | 2020 25 sausio

Ar prisimenat tokius filmus, kurie iš trailerio neypatingai patraukia, bet nuo pačių pirmų minučių taip sudomina ir įtraukia, kad filmui pasibaigus nežinai kur dėtis, nes galvoje sukasi šimtai minčių, jausmų ir balsų? Mano sąraše tokių nėra labai daug; „Kontaktas“ (Contact, 1997), „Amerikietiškos grožybės“ (American Beauty, 1999), „Atgal į gamtą“ (Into the Wild, 2007) ir „Kuždesių sala“ (Shutter Island, 2010). O dabar drąsiai prie mąstyti skatinančių filmų galiu pridėti ir „Anonimą“ (Anonymous).Filmų „Godzila“, „Diena po rytojaus“ ir „Nepriklausomybės diena“ režisierius ir prodiuseris Robert Emmerich šį kartą leidžia pasimėgauti alternatyvia istorija ar, verčiau, didžiausia XVI amžiaus apgavyste ir sąmokslo teorija. Subūręs gausią grupę patyrusių aktorių (Rhys Ifans,  David Thewlis, Sebastian Armesto, Rafe Spall, Joely Richardson, Vanessa Redgrave ir t. t. (sąrašas tikrai ilgas)) režisierius mus bando įtikinti, kad Šekspyras buvo apgavikas ir, nepaisant vargano parašo, nesugebėjo suraityti nė vienos eilutės savo 37 pjesėse ir 154 sonetuose. Kodėl? Robert Emmerich pateikia stulbinančiai tikrą ir nepaprastai gražiai įpakuotą politinį Elžbietos Pirmosios laikų trilerį atsakantį į šį klausimą.

Trumpai apie filmą:

Ben Jonsonas, Elžbietos laikų pjesių rašytojas ir Šekspyro amžininkas bei kolega, yra suimamas už tam tikrus įtakingus asmenis įžeidžiančios pjesės pastatymą ir parodymą publikai. Jam pasiseka ir jis ilgai nepūna šaltojoje, nes netrukus jį išperka jo pjesę matęs Oksfordo grafas Edward de Vere. Kyla klausimas, kam gi šiam ponui reikalingas nupiepęs rašytojėlis? Mes greitai suprantame kodėl. Garbusis grafas, nepaisant daugybės kitų talentų, yra nuostabus rašytojas, todėl jis nuperka Jonsoną, kad šis pastatytų jo pjeses. Draskomas abejonių ir negalėdamas apsispręsti, šis pastato pirmąjį spektaklį anonimiškai ir čia, šėlstant miniai, kuri šaukia „Autorių, autorių, autorių..!“, ant scenos, plojimų suviliotas, užlipa ir autorystę pasiglemžia jaunas aktorius Viljamas Šekspyras. Deja, tiek Šekspyras, tiek Jonsonas tėra tik pėstininkai daug didesnėje politinių žaidimų šachmatų lentoje karalienės karūnai pasiglemžti.

Į filmą mane akimirksniu įtraukė jo realizmas. Purvinos gatvės, purvini žmonės ir purvinas dangus ne vienintelis realizmo lašelis šiame filme. Karalienės rūmų pompastika, varguomenės  skarmalai ir blizgantys sargybinių šarvai, sudėjus su nepriekaištinga vaidyba ir įtikimais veikėjais, suteikia pilnumo jausmą ir iškart verčia viskuo tikėti. Priešingai nei kai kurios kitos kostiuminės dramos, kurios mus įkalina vienuose rūmuose, kurie iš tikro yra restauruoti ir smarkiai dekoruoti muziejai, šis filmas leidžia mums apskrieti (ir ne vieną kartą) Londoną paukščio skrydžiu, stulbinančių specialiųjų efektų dėka.

Atmosfera nėra vienintelis dalykas šį filmą paverčiantis perliuku. Aktorių trupė, vaidinanti Šekspyro amžininkus, puikiai susidorojo tiek su spalvingu dialogu, tiek su jo nebuvimu. Karalienę Elžbietą vaidinusios motina ir dukra, Vanessa Redgrave ir Joely Richardson, abi vienodai smalsios, Karalienės patarėjas William Cecil (David Thewlis) visada orus ir garbingas, bet tuo pačiu slidus kaip gyvatė, Grafas Edward de Vere genialus, bet tuo pačiu kankinys. Galima vardinti ir vardinti, bet geriau, žinoma, pamatyti, nes tokio kalibro filmo negalima nepažiūrėti.

Jei atvirai, sunku rašyti apie šį filmą, nes nepaisant „žiauriai geras“, sunku kažką daugiau apie jį pasakyti.  Jei mėgstat intelektualų kiną ir jūsų mėgstamiausias filmas nėra „Transformeriai“, tikrai rekomenduoju šį gurmanišką kino skanėstą. Tik nereiktų visko priimti „už tikrą pinigą“, nes ši istorija mums rodoma per Roland Emmerich akinius, o kaip buvo iš tikrųjų niekas 100% negali pasakyti.

Taigi, susumavus rezultatus, kaip jau ir nuo pat pradžių buvo aišku, filmas ŽIAURIAI GERAS! Tvirtas 10 ir norėtųsi daugiau tokių saldžių kąsnelių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *