Antinacistinis požiūris į žydus. Gelbėtojo istorija

pagal | 2020 27 sausio

Pagalba žmogui turėtų būti jokio atsako nereikalaujantis poelgis. Gaila, tačiau šiais laikais mes dažniausiai ieškome tik naudos sau . Prieš pasiryždami ištiesti draugui pagalbos ranką,  pagalvojame: ar verta, kuo tai man bus naudinga? Nepaisant to, tarp mūsų yra ir žmonių, kurie nė nedvejoję pultų padėti nelaimės ištiktam artimajam ar pažįstamui.

jewishthinker.org

Žmonių gerumas dažniausiai atsiskleidžia sunkiose gyvenimo situacijose. Ne veltui sakoma: „Draugą nelaimėje pažinsi“. Peržvelgę pasaulio istoriją, rastume daug tamsių laikotarpių: bado epidemijos, maro pandemijos, Pirmasis, Antrasis pasauliniai karai. Per pastarąjį  įvyko dar viena baisi tragedija – holokaustas. Kalbant apie milijonus žydų gyvybių nusinešusį  genocidą, reikėtų nepamiršti ir mūsų tėvynės Lietuvos. Yra įvairių mūsų tautiečių dalyvavimo šiame procese  vertinimų. Kalbama, kad lietuviai prisidėjo prie žydų žudymo. Tačiau labai retai kas pamini, kad buvo ir nemažai geros širdies žmonių-  tokių, kurie nepabijojo nacių valdžios gąsdinimų ir stojo į kovą už teisybę, už žmogiškumą.

Elena Medziukienė – viena iš tų pasiaukojusių asmenybių. Šios gelbėtojos istorija – ilga ir itin įdomi. Gaila, kad nepavyko jos išgirsti iš pačios įvykio liudininkės lūpų. Tačiau ponios Medziukienės dukra Violeta visus daugiau nei prieš pusšimtį metų buvusius įvykius gali papasakoti taip pat išsamiai, kaip ir jos motina, lyg pati ten būtų buvusi ir viską savo akimis mačiusi. Kaip sakė Violeta, mama daug kartų pasakojo apie savo praeitį. Galima pamanyti, kad nusibostų klausytis to paties per tą patį. Tačiau kaip gali nusibosti klausytis tokios gražios ir nuoširdžios istorijos apie gerus darbus? Tai lyg pasaka prieš miegą, tik ne migdanti, o sudominanti.

Vieną šiltą jau besibaigiančio rudens dieną šnekučiavausi su Lietuvos žydų gelbėtojos – Elenos Medziukienės –  dukra Violeta. Buvau gerąja prasme nustebinta žmogaus noro bendrauti ir gyvai atsakinėti į klausimus. Vos spėdavau paklausti – iš karto išgirsdavau išsamų  pasakojimą. Iš moters kalbėjimo tono buvo galima suvokti, kad tai, ką pasakoja, aktualu ir jos širdžiai miela. Juk tai svarbi jos gyvenimo dalis, nesvarbu, kad holokausto metu Violeta dar net nebuvo gimusi. Ką jau bekalbėti apie jos motiną, kuri patyrė baisius dalykus būdama paauglė.

Pabandykite nusikelti į praeitį ir įsivaizduoti, kaip vyko ponios Medziukienės žygdarbis. Antrojo pasaulinio karo pradžioje  vokiečiai ėmėsi žiaurios politikos – pradėjo naikinti nekaltą žydų tautą. Lietuvos miestuose ir miesteliuose šios tautybės žmonės buvo persekiojami ir žudomi. Mirtis – žiauri bausmė žmonėms, kurie nepadarė nieko bloga, nebent tai, kad yra atstovai tautybės, kurios nepripažino naciai. Tai supratę lietuviai ryžosi padėti skriaudžiamiems  žydams. Žinoma, tokių pagalbininkų nebuvo daug, juk padėdami kitiems jie rizikavo ir savo šeimos gerove. Nepaisydamas galimų pavojų, Elenos Medziukienės tėvas priglaudė ir paslėpė kaimynystėje gyvenusį dvarininką Aroną Smolenską.

Vieną dieną žydas A. Smolenskas pamatė pro langą atvažiuojantį nacių sunkvežimį ir suprato, kad artėja nelaimė. Išsigandęs ir nieko nelaukęs, Smolenskas išlėkė iš namų. Nespėjęs apsirengti, vilkėdamas naktinius rūbus, jis bėgte nubėgo pas vieną iš savo darbininkų,  gerą draugą Dominyką Viščių – E. Medziukienės tėvą.  Viščius nepasididžiavo ir sutiko padėti draugui. Priimdamas šį sprendimą jis žinojo, kokie sunkumai laukia jo bei visos 7 narių šeimos. Tačiau svarbiausia užduotis buvo išlaikyti slaptumą ir jokiu būdu niekam nė žodeliu neprasitarti, kad jų namuose slepiasi žydų tautybės žmogus.

Antupyčių kaimo, kuriame ir gyveno E. Medziukienė, žmonės pašnabždomis kalbėjosi apie nuo pat holokausto pradžios dingusį Aroną Smolenską. Jie net spėliojo, kad galbūt vokiečiai jau pasigrobė dvarininką ir jo jau nebėra tarp gyvųjų. Tuo tarpu Dominykas Viščius tylėjo it musę kandęs ir įtikino vaikus, kad apie naują namų gyventoją niekam negalima nė užsiminti. Jis žinojo, kad bent vienas pratartas žodis gali įstumti Smolenską ir visą šeimą į pavojų.  Net vokiečių tardytojams vaikai sakydavo, kad nieko negirdėjo, nieko nežino. Visgi, tyla turėjo savo kainą.

Daug iškentėti turėjo Viščių šeimyna dėl kaimyno saugumo. Septyniolikmetė Elena įsidarbino pieninėje, kadangi pragyventi tokiai gausiai septynių, o dabar jau ir aštuonių narių šeimai buvo tikrai nelengva. Vyriausioji duktė iš pieninės dažnai parnešdavo lauktuvių, kurios bent truputį palengvindavo sunkų gyvenimą. Pasislėpusi po rūbais ji atnešdavo sūrių, sviesto, grietinės ar šlakelį pieno. Vagystė, tačiau pateisinama, turint omeny, kaip sunku buvo Viščiams.

Bet maisto trūkumas nebuvo vienintelis sunkumas, su kuriuo susidūrė žydų gelbėtojai. Vieną žvarbų žiemos vakarą visai netikėtai šeimos namus aplankė kunigas, pasirengęs kalėdoti. Viščiai net nenutuokė, kad juos aplankys svečias, todėl nespėjo paslėpti  A. Smolensko. Kunigas, pastebėjęs prašalaičius valstiečio namuose, greitai pakinkė arklius ir dingo iš horizonto. Žydas tuo metu pabėgo, nes nujautė nelaimę. Nuojauta pasitvirtino – po poros valandų šeimos kieme prisistatė vokiečiai. Įsiutę, įtardami sąmokslą, jie išvarė visą šeimą – ir suaugusiuosius, ir vaikus – į kiemą. Lauke siautė stipri pūga, šaltis buvo neapsakomas. Nė vienas šeimos narys neturėjo galimybės nieko apsirengti – kaip namuose vaikščiojo, taip ir lauke turėjo stovėti sniego pusnyje. Kai kurie buvo net basi, nes vėlyvą vakarą ruošėsi miegoti. Drebėdami nuo šalčio, Viščiai stovėjo pusnyje valandą, gal dar daugiau. Ir kaip jūs manote, ar šeimyna pratarė bent žodį apie priglaustąjį? Žinoma, kad ne! Visi iki vieno didvyriškai kentėjo nepakeliamą šaltį ir saugojo paslaptį.

Galų gale naciams nusibodo stebėti spaudimui nepasiduodančią šeimą. Matydami, kad kenčia, bet vis tiek nieko nesako, jie patikėjo Viščių versija, kad svečias tebuvo susišildyti norėjęs, trumpam užsukęs pakeleivis. Nors iškentėjo iki galo ir apgynė  Aroną Smolenską, šeima neišsisuko iš padėties be padarinių. Mažiausioji Viščių dukrelė po tokios sunkios nakties susirgo meningitu.

Visgi, Elenos Medziukienės dukra Violeta teigia, kad šie praeities įvykiai šeimai atnešė daug naudingų dalykų. Trejus metus pas Viščius praleidęs, išgelbėtasis Aronas Smolenskas tapo tikru šeimos nariu. Ir ne perkeltine, o tiesiogine prasme. Holokausto metu su viena iš E. Medziukienės seserų jis užmezgė artimą ryšį.  Smolenskas, besislėpdamas slėptuvėje, sulaukdavo Elenos sesers draugijos – jauna panelė atnešdavo jam maisto. Laikui bėgant, tarp dviejų žmonių įsiplieskė jausmai. Praūžus karui, kai nebegrėsė jokie pavojai, Smolenskas vedė merginą ir jie susilaukė keturių vaikų: dviejų dukrų ir dviejų sūnų. Medziukienės dukros Violetos manymu, sutuoktiniai sugyveno labai gražiai. Nuostabu, kad Viščių šeimos ryšiai su Smolensku nenutrūko, atvirkščiai – išsikerojo. Išgelbėtasis tapo giminaičiu.

Šiomis dienomis E. Medziukienės dukra Violeta su užsidegimu perpasakoja savo mamos atsiminimus. Dukrą labai džiugina tai, kad motinos poelgis neliko neįvertintas – 2011 metais prezidentė Dalia Grybauskaitė jai ir kitiems žydų gelbėtojams įteikė apdovanojimą už neįkainojamus nuopelnus – žūvančiųjų gelbėjimo kryžių. Tuo nesibaigė kilnių ponios Elenos darbų pagerbimas. Kiekvienais metais, pavasarį, Kaune gyvenantys žydų gelbėtojai yra kviečiami papietauti ir pasikalbėti, padiskutuoti. Toks paprastas gestas parodo gelbėtojams, kad visuomenė vertina jų poelgius ir nepamiršo jų.

Istorija apie Antupyčių kaime vykusį žydo gelbėjimą keliauja iš lūpų į lūpas. Ponia Violeta dar iki šiol pasakoja smagius motinos prisiminimus, kaip Smolenską slėpdavo vežime, pilname šieno ar kitais neįprastais būdais bandė neįkliūti naciams.

Aš taip pat noriu prisidėti prie jaunimo švietimo ir šios nuostabios istorijos platinimo. Tokie pasakojimai turi paskatinti žmones daryti gerus darbus, ugdyti suvokimą, kad pagalba kitam yra būtina gyvenimo sąlyga, ir už tai mes neturime reikalauti jokio atlyginimo, tiesiog reikia išmokti išgyventi tą ypatingą jausmą, kad nuveikėme kažką gero.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *