Antrasis „Hobito“ dublis – „Hobitas: Smogo dykynė“

pagal | 2020 25 sausio

Gruodis – tas džiugus mėnuo, kai laukimas, buvimas kartu tampa ypatingai svarbūs, o magija ir burtai, atrodytų, tiesiog tvyro ore. Tai tas mėnuo, kai po metų laukimo pabundi ryte ir supranti – šiandien TA diena. Šiandien rodo „Hobitą“. Peter Jackson ėmęsis ekranizuoti J. R. R. Tolkien‘o kūrinį sau užsitikrino begalę bemiegių naktų ir kelis maišus pinigų tai nemigai nuraminti, o visiems Viduržemio fanams jau antrus metus iš eilės jis atneša prieškalėdinę dovaną. Šiemet ant jos parašyta „The Hobbit:  The Desolation of Smaug“.

Pirmoji dalis, apie kurią prieš metus rašiau čia, sulaukė įvairių vertinimų – vieniems kliudė nukrypimai nuo įvykių, aprašomų knygoje, ir PJ improvizacijos, kiti kaltino kūrėjus lengvu pasipinigavimu, na, o tretieji tiesiog džiaugėsi dar kartą galėdami pamatyti Gandalf‘ą. Neabejoju, kad antroji dalis sukels lygiai tokias pat kalbas, nes kūrėjai žengia tuo pačiu taku ir revoliucijų daryti nesiima. Bet apie viską nuo pradžių.

Filmas tęsiasi ten, kur baigėsi pirmoji dalis: 13 nykštukų, pasitelkę į pagalbą „plėšiką“ hobitą Bilbo, toliau žygiuoja į Vienišąjį kalną, norėdami atsiimti jiems priklausiusius turtus ir valdžią iš drakono Smaug’o. Ir taip, drakonų mylėtojų džiaugsmui, šįkart jo pamatysite gerokai daugiau nei vieną akį. Sekdama sena gerą receptą ir „Smogo dykynė“ neapsieina be susitikimų su senais pažįstamais, apsilankymų pas elfus ir susidūrimų su orkais.

Laiko patikrinta aktorių šutvė lieka nepakitusi, išskyrus gal tik svorio priaugusį Orlando Bloom‘ą ir dar šimtąja raukšle pasipuošusį Ian McKellen. Bilbo vaidmenį atliekantis ir pernai nemažai pagyrų už tai susižėręs Martin Freeman šįkart nustumiamas į antrą planą ir, nepaisant vieno dialogo, dažnai lieka tik stebėtojo vaidmenyje. Jei skaičiuotume teksto eilutes, pagrindinis aktorius „Smogo dykynėje“ yra Richard Armitage, įkūnijęs Thorin, bene vienintelį daugiau dimensijų turintį veikėją. Be gerai žinomų veidų prie aktorių komandos prisijungia iš negyvenamos salos pagaliau kelią namo radusi Evangeline Lilly, į kurią žiūrėti visada malonu, ir Hugh Laurie ilgametis partneris Stephen Fry. Na, ir, žinoma, vienas geidžiamiausių bei populiariausių šiandienos aktorių Benedict Cumberbatch čia gauna ryškesnę rolę, savo balsą ir veido išraiškas paskolindamas juodajam drakonui. Malonu matyti, kad „Sherlock“ žvaigždė čia atsirado ne dėl abiejų pusių populiarumo didinimo, bet dėl savo talento, priversiančio neabejoti, kad jei drakonai ir šneka, tai tik taip.

Gandalf-lil

Antrojoje dalyje Peter Jackson lieka ištikimas HFR technologijai (48 kadrų per sekundę sparta) ir trumpakojai nykštukai vis dar atrodo komiškai judėdami dvigubu greičiu. Praėjus metams nuo efekto pristatymo vis dar neapsisprendžiu, ar neįprastas akiai vaizdas, suteikiantis nemalonų prieskonį, yra vertas to ryškumo ir detalumo, kurį suteikia HFR. Bet kokiu atveju, Lietuvos kinuose filmas rodomas ir įprastais formatais, tad rinktis visada galima. Visgi nors kartą pamatyti HFR rekomenduoju.

Vizualiai „Smogo Dykynė“ kelia dvejopus jausmus – iš pažiūros jis blizga kaip ką tik nupoliruotas swarovski’s, tačiau nubraukus špaklių lieka tik krūvos žalio ekrano. Visos „Žiedų valdovo“ sagos vizitine kortele tapusios žandikaulį atkabinančios N. Zelandijos panoramos nustumiamos į šalį ir apsiribojama nedideliais izoliuotais set‘ais, kurie aplipdomi kompiuterine grafika. Anaiptol nesu iš tų žmonių, kurie piktintųsi efektų gausa, ne, neškit viską, ką turit, bet prieš tai buvusio fantastinio autentiškumo jausmas čia gerokai silpnesnis. Nesupraskite neteisingai, patys efektai čia aukščiausio lygio – tokio detalaus drakono kino industrijoje dar niekas nėra sukūręs, o Ežero miestas atrodo pasakiškai.

Turinio prasme „Desolation of Smaug“ kenčia nuo viduriniosios trilogijos dalies sindromo ir viso filmo metu išlaiko gana tolygų ritmą, vienintelis ryškesnis juostos įvykis – susitikimas su Smaug‘u. Aišku, tai neturėtų stebinti, bandant nestorą knygą ištempti į 3 filmus po 3 valandas tokios duobės anksčiau ar vėliau privalo išlįsti. PJ šias duobes lopo veiksmo ir kovų scenomis, kurių čia neįprastai daug. Tokios scenos kaip nykštukų pabėgimas iš elfų nelaisvės statinėse plaukiant sraunia upe atrodo smagiai ir nuotaikingai, tačiau besaikis orkų talžymas ilgainiui pradeda pabosti.

„Hobitas: Smogo dykynė“ – tai smagi ir lengva kelionė į didingą J. R. R. Tolkieno sukurtą visatą, knygą atmintinai cituojančių žiniomis, tiksliai atspindinti aprašytus įvykius. 3 valandos šiame fantastiškame Viduržemio pasaulyje nelepina turinio gausa ar sudėtingumu, tačiau nereikia pamiršti, kad „Hobitas“ visada buvo ir bus nutaikytas į jaunesnę auditoriją (kuri, pasirodo, į kiną pas mus nėra įleidžiama). Juosta, kartais tampanti pernelyg monotoniška, nepriverčia jūsų šokinėti kėdėje ir iš esmės nieko naujo neparodo, tad belieka tikėtis, kad su trečiąja dalimi Peter Jackson ruošia sprogimą. Rekomenduoju užkietėjusiems tolkienistams ir žanro fanams, o taip ir nepamilusiems plaukuotakojų hobitų filmo peržiūra greičiausiai nuomonės nepakeis.

P. S. Turiu sąmokslo teoriją, kad didžioji dalis nuomonės apie filmą yra nulemta dainos, kuri groja jo pabaigoje. „Desolation of Smaug“ kažkodėl po filmo turi slaptą „Backstreet Boys“ narį, dainuojantį „If we should die tonight, We should all die together“. I don’t want to die with you, kiddo, I want to die with them.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *