Apie kritikus kritiškai

pagal | 2020 25 sausio

Vienas anekdotas byloja – kas yra literatūros kritikas? Atsakymas: nenusisekęs rašytojas. Toks pokštas gerai atskleidžia požiūrį į kritikus ir kritiką visuomenėje. „Kritikas” turbūt ne vienam, o ypač tiems, kas tik pradeda save realizuoti kūryboje, primena mistinį vaikystės „baubą“. Kodėl taip ir yra ir ar tikrai kritikai ir kritika yra kažkas, ko reikia bijoti?

Pats žodis „kritikas“ kilo iš senosios graikų kalbos kritos, kuris reiškė „teisėją“. Kritikos, iš kurio kildinama pačios kritikos sąvoka, reiškė gebėjimą teisti, pasverti argumentus. Vadinasi, asmuo, vadinantis save kritiku, turi savo rankose didelę galią. Tiesa, gyvybės ar mirties jis nedovanoja, bet kritika, be abejonės, yra tas įrankis, kuris neretai nusprendžia, ar pirmasis jauno, nepatyrusio rašytojo rankraštis guls giliai į stalčių, ar entuziastingai naivaus poeto sukurpti eilėraščiai keliaus į židinio liepsnas. Tokia galia turėtų užkrauti atsakomybę ant kritiko pečių, bet taip yra ne visada.

Žinomas posakis teigia – „absoliuti valdžia absoliučiai ir sugadina“. Buvimas autoritetingu literatūros, kino, ar kitos meno šakos kritiku suteikia žmogui (bent moralinę, jo galva) valdžią. Jis tampa negailestingu budeliu, besišvaistančiu žodžiais it kirviu. Jeigu retsykiais nurieda viena ar kita galva, kritikas gūžteli pečiais – taip jau reikėjo – ir tiek. Kodėl toks požiūris vyrauja? Juk teisėjo pareiga – išsiaiškinti visas smulkmenas ir nuteisti arba išteisinti kaltinamąjį. Kritikas, rodos, turėtų daryti tą patį.

Deja, žmogus, turėdamas galimybę vienaip ar kitaip pakreipti kūrybos lemtį, dažnai išnaudoja ją savoms preferencijoms ir nuomonėms skleisti. Kūryba yra tai, kas griauna nusistovėjusius stereotipus, veržiasi pirmyn, ieško naujų idėjų. Nors ne kiekvienas geba sukurti naują literatūros ar kitos meno rūšies srovę, kūrėjas siekia perteikti savo viziją. Tas, kuris siekia provokuoti, sukelti „bangas“ arba, kaip suponavo minėta anekdotinė situacija, tiesiog yra savo paties neadekvatumo vedamas, pasitelkia destruktyvią bei negatyvią kritiką, kaip savo veiklos metodą. Destruktyvumo esminis tikslas yra sunaikinti tai, ką kritikuojamasis kūrėjas savo kūryboje teigia, pakeičiant tai kritikui apeliuojančiais standartais. Negatyvi kritika gan dažnai vadovaujasi ad hominem argumentais, puola patį kūrėją – jo amžių, intelektą, rasę ar kitas asmenines savybes. Tokio pobūdžio kritika nurodo, ko negalima daryti, tačiau neduoda absoliučiai jokių gairių, kaip elgtis yra leidžiama. Dėl nemažai rašytojų, menininkų, ar kitų kūrėjų, ypatingai tų, kurie dar tik pradėjo žengti pirmuosius žingsnius savo sferose, tampa itin jautrūs bet kokiai kritikai, bei paranojiškai baiminasi neatitikti esamų kultūrinių standartų.

Suprantama, kiekvieną galią galima panaudoti tiek nedoriems, tiek kilniems tikslams. Kritika – ne išimtis. Konstruktyvios kritinės analizės pateikimas, kartu su ją grindžiančiais svariais argumentais atveria dvikryptės komunikacijos langą. Kūrėjas priima širdin kritiko pastabas, mokosi iš savo padarytų klaidų, sprendžia problemas ir pateikia kritiko teismui kitą savo kūrinį. Šis, vėlgi, atidžiai jį vertina, išsako savo požiūrį ir pastabas pozityviais metodai, o tai vėl paskatina autorių kurti, augti tobulėti. Konstruktyvumas kritikoje atneša daug naudos abiem pusėms, kadangi gyvina ir skatina kūrybos brandą, bei suteikia pačiam kritikui tam tikrą autoritetą ir pelno pagarbą. Konstruktyvumas nėra tiesiog švelnus galvelės paglostymas. Šiuo atveju yra apžvelgiami visi aspektai, tiek neigiami, tiek teigiami. Svarbu ne tik atrasti problemas kūrinyje, jas gvildenti, bet ir pamatyti tai, kas išties yra gerai, ką autorius galėtų tobulinti toliau. Be abejonės, tokia kritika, kaip jau minėta, turi būti pagrįsta svariais, logiškais argumentais, o ne asmeninėmis emocijomis, norais ar pageidavimais. Apmaudu, bet šiais laikais, neretai tiesiog siekiant komerciniais tikslais pritraukti dėmesį, interneto portalai, laikraščiai, žurnalai publikuoja būtent tuos kritikus, kurie elgiasi destruktyviai. Kontroversija kursto aistras, o iš to galima pelnyti tam tikros asmeninės, galbūt netgi finansinės, naudos – juk kritikas atsiduria dėmesio centre, tampa populiariu, ryškiu asmeniu. Populiarumas (tegu ir neigiamas) pritraukia ir kitus privalumus, pavyzdžiui aukštesnį socialinį ar materialinį statusą tiek kritikuojančiam asmeniui, tiek vietai, kurioje jis publikuojasi.  Toks pragmatiškumas gyvuoja visur ir netgi kultūros pasaulis jo išvengti negali.

Sugrįžkime prie kritiko, kaip teisėjo, misijos. Teisingumo deivė Temidė yra akla. Bet šis aklumas simbolizuoja ne vienašališkumą, asmenines aistras ir ambicijas. Priešingai, teisingumas yra bešališkas, nesivadovaujantis tuo, ką regi akimis, bet žvelgia nematomu, visa reginčiu žvilgsniu gilyn. Korumpuotas teisėjas lengvai gali pasmerkti dėl asmeninių, išoriškų priežasčių ir dėl tų pačių išteisinti nevertuosius. Teisinėje sistemoje tokie dalykai yra netoleruotini. Todėl galima savęs paklausti: ar toleruotina tai kultūroje ir mene?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *