Ar lygiaverčiai brandos egzaminų ir Somalio vaikų rūpesčiai?

pagal | 2020 25 sausio

Jau nuo pat gegužės pabaigos pasigirdo pirmosios abiturientų aimanos dėl egzaminų. Nusiskundimai ir kaltinimai dėl sugadinto gyvenimo  nepaliaujamai plūdo į viešąją erdvę.  Po kiekvieno egzamino internetiniuose naujienų portaluose buvo galima išvysti dažniausiai negatyvaus pobūdžio moksleivių atsiliepimų. Negana to, socialiniuose tinkluose abiturientų draugų turintys asmenys tik ir tematydavo įrašus, susijusius su maždaug mėnesį trunkančiu dvyliktokų košmaru. Mokyklą anksčiau ar vėliau pabaigę žmonės  irgi nenusileido – aktyviai reiškė savo nuomonę ar kontrargumentais atsakė  į būsimųjų studentų dejones.

Ar įvairiausi moksleivių ar net pedagogų nepasitenkinimo pranešimai yra pagrįsti, ar tai tik išpūstas burbulas,  nagrinėti nė nebandysiu. Tegul šį klausimą sprendžia aukštesnio išsilavinimo žmonės ir svarbesnės  institucijos. Kita vertus, turbūt daugelis sutiktų, kad šiais metais abiturientai yra kaip tikros drama queen. Tiesiog absurdiškos ir juoką keliančios mintys, kad nežmoniškų egzaminų dėka

tumblr.com

Lietuvėlė praranda ne vieną auksinį protą, išvykstantį svetur laimės ieškoti. Apie kokius auksinius protus galima kalbėti, jei paprasti abitūros egzaminai – bene pirmasis rimtas žinių patikrinimas ir šioks toks išbandymas – atbaido ar net žlugdo tolimesnį gyvenimą?

Žinoma, turbūt daugmaž visi išgyveno tokį perdėto savęs sureikšminimo ir nepasitenkinimo esančia sistema laikotarpį. Jaunystė – toks amžius, kupinas idealistinių vaizdinių ir nusivylimų, kai supranti, jog tobulybė nepasiekiama. Šis tekstas keistai skambėtų iš mano lūpų, turint omeny, kad pati dar gan stipriai jaučiu vaikystės kvapą. Tačiau tai tėra perfrazuotas ir iš savo prizmės pateiktas Ryčio Zemkausko sakinys.  Bendraudama su juo visiškai pakeičiau nuomonę apie jaunuolių „problemas“. Kabutės reikalingos, nes tai, kas dabar prilyginama katastrofai (aš, žinoma, vis dar kalbu apie nelemtus egzaminus), smegenims atvėsus ir emocijoms nurimus kels gėdingą juoką. „Kai būni jaunas, kartais nusivili žmonija, o paskui užaugi ir supranti, kad viskas yra „okey“, – įsitikinęs R. Zemkauskas.

Pasak „Pasivaikščiojimų“ kūrėjo, nesėkmės, nepasitenkinimas verčia judėti, veda į priekį, todėl visur galima įžvelgti teigiamų pusių. „Mes atėjome į šį pasaulį, kad džiaugtumėmės, tad neįsimylėkime nelaimių. Neieškokime blogai, ieškokime gerai“. Paprasta ir visiems įkandama gyvenimo filosofija. Deja, retas ja vadovaujasi. Dažnai atsiranda ir tokių, kurie apsimeta, kad yra didžiausi optimistai, tačiau, atsiradus progai, nepraleidžia galimybės paburbuliuoti ar pasiskųsti savo liūdnu likimu. Visoms dejonėms galima siųsti negailestingą atkirtį. Paklaustas, ką mano apie didžiąją abiturientų „problemą“ – egzaminus ir karjeros dilemas,- Rytis Zemkauskas atsakė rimtai ir aiškiai: „O žinai, koks Somalyje didžiausias vaikų rūpestis?“. Garantuoju, kad ,išgirdęs tokį klausimą, ne vienas abiturientas paraustų iš gėdos ir suprastų, koks nereikšmingas yra jo rūpestis. Galų gale, net jei ir buvo nuskriausti dėl pernelyg griežtų reikalavimų ir neįkandamų užduočių, reikia prisiminti faktą, kad tą patį egzaminą laikė visos respublikos abiturientai, o vertinimas visiems yra vienodas.

Tačiau kaltinti sistemą, kitaip tariant, Nacionalinį egzaminų centrą ir visus egzaminų sudarytojus, tarp jaunuolių yra labai populiaru. Retas abiturientas vadovaujasi šūkiu, kad kiekvienas yra savo likimo kalvis. „Perspektyvos nepadėtos mieste ant suoliuko, nesukeltos į medžius ir nelaukia jūsų troleibusuose ar kitur. Perspektyva – tai jūs patys“,- burnotojams atrėžia Rytis Zemkauskas.

Palaiminti tie, kas atsipalaidavę mėgaujasi vasara ir visiškai nesijaudina dėl egzaminų rezultatų. Šie žmonės teisingai mąsto – juk jau vis tiek nieko pakeisti nepavyks. Kiek yra  tokių nesijaudinančių ir kiek nepatekintų – pasakyti sunku. Gali būti, kad depresuojančiųjų yra labai nedaug, tačiau jie labiausiai pastebimi, nes ryškiausiai ir daugiausia išsako savo nuomonę. O kiti  tyli ir nekelia audrų.

Jei naudotumėmės Ryčio Zemkausko patarimais ir visur stengtumėmės įžvelgti gėrį, galėtume atrasti  (ne)įkandamų egzaminų teigiamybių.  Pirmasis rimtas žinių patikrinimas, susitaikymas su galima neteisybe yra lyg savotiška repeticija prieš savarankiško ir ne visada teisingo bei rožinėmis spalvomis piešto gyvenimo pradžią.  Net sėkmingos ir visuomenėje žinomos asmenybės sutinka, kad kova dėl karjeros yra sunki, kartais net ir žiauri. Pavyzdžiui, Gediminas Jaunius, kalbėdamas apie televiziją, pripažino, kad daugybė jaunuolių svajoja apie darbą populiariausiuose kanaluose, nors net neįsivaizduoja, kokia yra šlovės kaina. Rožinė svajonė gali parodyti tikrąjį, ne romantinį  savo pavidalą. „Jei gali nesirodyti  „telike”, tai nesirodyk“,- žiaurią realybę atskleidė TV prodiuseris.

Egzaminų vajus jau aprimo, tačiau galima tikėtis naujų antplūdžių kiekvieną kartą, kai bus skelbiami tam tikro dalyko žinių įvertinimo  rezultatai. Kita vertus, anglų kalbos  rezultatų paskelbimas nesukėlė didelių audrų. Nors po gegužės 24-osios girdėjome bene daugiausia pasipiktinimo šūksnių, daugelis liko patenkinti surinktais balais. Panašus scenarijus (tik su keliais pakeitimais ir nuokrypiais), tikėtina, kartosis ir kitais metais. Ir dar po metų. Bus ir išlaikiusių egzaminus, ir neišlaikiusių.  Žodžiu, pasaka be galo. Tik ar verta panikuoti ir prarasti gyvenimo džiaugsmą dėl tokių  „nesėkmių”?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *