Ar normalu būti normaliam?

pagal | 2020 25 sausio

Gyvename tokioje visuomenėje, kur aiškiai žinoma, jog normalumas yra būtina išlikimo sąlyga. Žmogus, norintis pritapti, privalo neišsiskirti, susilieti su mase, laikytis nustatytų normų ir taisyklių, daryti tai, ką daro visi. Tačiau kas nustato šias normas? Kodėl mes taip bijome būti palaikyti nenormaliais?Tikiu, jog ne vienas esame girdėję pasvarstymus, jog galbūt mes, normalieji, esame nenormalūs, o tie, kurie guli psichiatrijos ligoninėse yra tokie išmintingi ir natūralūs, jog tampa mums baisūs, nesuprantami ir yra neišvengiamai „gydomi“. Stebėjau žmones vienoje tokio tipo ligoninėje. Vieni sėdi apsnūdę nuo vaistų poveikio, antrų tiesiog nematyti, treti bando kažką pasakyti, įrodyti. Negaliu teigti, kad juos supratau ar perpratau, kad paleisčiau gyventi tarp mūsų, tačiau po to ilgai mąsčiau, koks išties turėtų būti normalus žmogus ir ar apskritai tokio reikia.

Kalbiniu aspektu žodis „normalus“ apibrėžia įprastą, paprastą, atitinkantį nustatytus reikalavimus ar normas žmogų. Akivaizdu, kad normas, kurių tiesiog privalu laikytis, pateikia autoritetai, o visuomenė jas noriai priima bei įspraudžia save į ankštus rėmu. Žinoma, po to dejuoja, kad norėtų tuos rėmus sulaužyti, tačiau tai padaryti sudėtinga ir dažniausiai nenaudinga. Pateiksiu keletą šio fenomeno pavyzdžių.

Šiais laikais įprastas jaunas žmogus turi kompiuterį, telefoną (geriausia – išmanųjį), rengiasi taip, kaip priimta ir panašiai – įprastą žmogų kiekvienas galime pamatyti išėję į gatvę. Vis dėlto palavinkime vaizduotę ir išvyskime prieš akis pusamžį verslininką su švarku ir… merginų taip mėgstamomis „timpomis“, būtinai žaliomis (žalia spalva juk vyriška, tiesa?). Taigi kokios mintys užplūsta? Taip, jam garantuotai „ne visi namie“. Realesnis pavyzdys – vaikinas, kuris turi pasistatęs mažą namelį miške, turi šiokį tokį darbą, iš kurio jam užtenka pavalgyti ir dažniausiai tiesiog šypsosi. Diagnozė – priplaukęs.

Negaliu sakyti, kad kuklumas, šypsena ir mandagumas vis dažniau suvokiamas kaip nenormalus dalykas, tačiau gaila, kad visa tai tampa nebemadinga, „nebekieta“. Kuklus žmogus yra tiesiog sumindomas, besišypsantis – erzina, o mandagumas suvokiamas kaip nusižeminimas. Nuo mažens mokyklą lankiau mažame miestelyje, o gyvenau kaime, todėl nuo tada, kai dar pradinėje klasėje mokytoja pasakė, jog „sveikintis reikia net su tais, kurių nepažįsti, tik esi matęs“, visuomet pasilabinu su žmonėmis, kuriuos žinau, jog teks išvysti dar kartą arba su kuriais turėsiu kartu prabūti bent valandą, pavyzdžiui, lėktuve.

Neseniai atsikrausčiau į Kauną. Vieną vakarą rakinau savo buto duris, o kaimynas tuo metu atidarinėjo savąsias ir šiek tiek jomis prilietė mane. Aš nusišypsojau ir pasakiau „labas vakaras“, o jis dirstelėjo į mane ir demonstratyviai nusisuko. Vis mąsčiau, gal geležinė mano šypsena jį išgąsdino? Kitą dieną buto draugė pasakė, kad tas kaimynas tiesiog nesisveikina su kitais kaimynais, nes jam jie nepatinka (netgi tie, kuriuos mano apskritai pirmą kartą). Tai sužinojusi nusprendžiau, kad kitą kartą jį sutikusi ne tik pasisveikinsiu, bet dar ir paklausiu, kaip sekasi. Juk laimingi žmonės erzina, o piktiems žmonėms patinka būti erzinamiems.

Nenoriu moralizuoti apie tai, kokia supuvusi mūsų visuomenė, kokie esame vienodi, nuobodūs ir pasidavę bandos jausmui. Prisitaikymas padiktuotas gamtos, jis formavosi nuo pat senovės ir yra nepaneigiamas. Neretai netgi labai naudinga, tačiau ir sudėtinga sugebėti prisitaikyti prie grupės, dirbti drauge. Vis dėlto, šventai tikiu, kad bent kažkuo išsiskirti iš minios reikėtų. Šiandien stebėjau įvairaus amžiaus praeivių, einančių po vieną, veidus. Dauguma buvo susirūpinę, pikti arba liūdni, tačiau man įstrigo viena mergina  – ji ėjo plačiai išsišiepusi ir tikrai tuo metu nekalbėjo telefonu, nepasitiko draugo ir negavo Red Bull‘io nemokamai.

Kalbėti lengva, bet būti kitokiam labai sunku. Kartais mane žavi net tie visiški keistuoliai, kurie gyvena medžiuose, valgo smėlį, dažosi plaukus mėlynai ar kuria raštą, kurį naudoja tik savo dienoraščiui rašyti. Pilka masė visuomet liks „vykdytoja“, paklūstanti taisyklėms ir ribojanti save baime, bet pasiduodančiųjų vis vien visuomet reikėjo ir reikės. Tačiau geriausios idėjos atplaukia iš keistuolių ir į jokius rėmus netelpančių žmonių, nes tik jie gali be jokios sąžinės graužaties piešti mėlyną saulę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *