Ar nuomonė viešojoje erdvėje yra tik nuomonė ?

Šiais laikais visi esame asmenybės. Visi turi savo aprangos stilių, muzikos skonį, požiūrį į gyvenimą, politiką ir valgio gaminimą. Didėja kontrastas: aš – tai ne tu, o tu – tai ne aš. Jeigu anksčiau būdavo svarbu neišsikirti iš minios, viską daryti kaip visi, dabar kaip tik skatinamas individualumas. O svarbiausias individualumo bruožas yra individuali NUOMONĖ apie viską: politiką, muziką, įžymybių gyvenimus ir panašiai. Nesvarbu, jog žmogus tam visiškai neturi kompetencijos.

Daugeliui yra pažįstama situacija, kada ne laiku ir ne vietoje nusišnekėjo, nes norėjo pasididžiuoti prieš kitus savo individualiu požiūriu, o išėjo šnipštas – kiti pasirodė labiau išmanantys temą. Kita panaši situacija: ką nors nerūpestingai leptelėjęs žmogus supranta, jog ką tik smarkiai įžeidė draugą. Na, bet kas buvo, pražuvo – galima pamiršti nutikimą ir gyventi toliau, ypač jei tai įvyko artimų draugų kompanijoje.
Ten Walls komentaras „Facebook“ tinkleDeja, šiais laikais yra internetas – daugumos didžiausias draugas ir kartu priešas. Ką daryti, jeigu socialiniame tinkle, pavyzdžiui Feisbuk’e, nepagalvojęs parašai didžiausią nesąmonę, ir dėl to tampi pajuokos objektu? Įrašą, aišku, galima ištrinti, tačiau jį galėjo pamatyti daugelis žmonių, gal net juo pasidalinti. Atrodytų, kas čia tokio? Na, pasijuoks buvę klasiokai ir tiek. Tačiau, kartais dėl įrašo socialiniame tinkle netgi galima netekti darbo. Pavyzdžiui, po nesėkmingų krepšinio rungtynių, koks nors žmogelis sumano išlieti tulžį Feisbuk’e ne visai cenzūrinias žodžiais, o kitą dieną gauna pranešimą iš viršininko: ,, Labai atsiprašome, bet jūs kenkiate mūsų kompanijos įvaizdžiui“. Kartais susidaro įspūdis, kad privataus asmens įrašus socialiniuose tinkluose mato tik jo draugai. Jie komentuoja, dalijasi jais, bet iš tikrųjų Feisbuk’o įrašus gali matyti VISI, kuriuos tas asmuo turi drauguose, ir šie draugų draugai gali pasidalinti tuo su savo draugais. Bjauru… Bet dar bjauriau, jei esi žinomas žmogus…

Ne taip seniai įvykęs skandalas dėl Marijaus Adomaičio, geriau žinomo Ten Walls slapyvardžiu, įrašo Feisbuk’e, kuriame atlikėjas lygina seksualines mažumas su pedofilais, įrodė, kad įrašas asmeninėje socialinio tinklo paskyroje gali turėti tikrai rimtų pasekmių. Daugelis gynė atlikėją, sakydami, kad tai jo nuomonė, ir už tai negali būti baudžiama, tačiau, yra skirtumas tarp to, kas kalbama su draugais virtuvėje, ir to, ką galima viešinti elektroninėje erdvėje. Su Ten Walls atsisakė dirbti stambūs vasaros festivaliai, kurie jau buvo paskelbę apie jo dalyvavimą. Ten Walls dar bandė taisyti padėtį sakydamas, kad jis taip iš tikrųjų nemano, bet faktas – įrašas buvo asmeninėje šio atlikėjo paskyroje; ko gero niekas neįsilaužė ir neparašė tų žodžių už jį.

www.ve.lt nuotr.

Kitas atvejis, kuris nesibaigė taip skaudžiai, bet suteikė daug peno apmąstymams, įvyko prieš porą metų. Turbūt daug kas pamena linksmąją ,,Bitės“ reklamą su broliais Lavrinovičiais. Po reklamos pasirodymo atlikėjas Jurgis Didžiulis Feisbuk’e parašė piktą pastabą ,,Bitės“ bendrovei dėl buvusių kalinių (broliai Lavrinovičiai 1999 metais buvo nuteisti dėl merginos išžaginimo): „Puft! Ir mes paliekam „Bitę“. Kažkas „Bitės“ reklamos skyriuje pamiršo, kad reklaminiai veidai atstovauja įmonės vertybėms, o šie bachūrai garsūs ne vien dėl pasiekimų krepšinio aikštelėje. Mūsų šalyje verda šuršulas dėl gėjų teisių ir seksualinių mažumų, tolerancijos. Politikai apsimetinėja dorovės karžygiais, bet niekas nepastebi, kad ši kampanija siunčia netiesioginę žinutę, kad kriminalinio pobūdžio seksualiniai iškrypimai yra atleistini. Ar visa Lietuva serga amnezija, vertybine šizofrenija, ar aš vienas durnas?“  J. Didžiulio žmona, dainininkė Erika Dženings, siūlė tokio pobūdžio nusikaltėlius kastruoti : „Kai žmonės įvykdo sunkius nusikaltimus, jie turėtų būti ir griežtai nubausti. Kalint už grotų žaisti krepšinį ir dar gauti skaniai pavalgyti – nenormalu. Tai vadinama specialiu režimu. Tačiau „Bitė“ pati renkasi, kas jiems atstovauja. Aš jiems neatiduosiu savo sunkiai uždirbtų pinigų ir juos išleisiu kitur. Šiandien pastebėjau įdomų dalyką, kokie lietuviai tampa tolerantiški, kai kalbama apie krepšinį. Atrodo, kad viskas atleidžiama ir pamirštama, jei tik tu žaidi šventąjį žaidimą. Bet kai pradedama kalbėti apie gėjų teises, visa tolerancija dingsta. Ironiška. Jei išžaginimas būtų laikomas sunkesniu nusikaltimu, o bausmė būtų kastravimas, skaičiai sumažėtų per naktį“.

Šie žymių žmonių žodžiai sukėlė didelį ažiotažą šalyje. Šie atlikėjai išreiškė savo pasipiktinimą ir nenorą toliau naudotis ,,Bitės“ paslaugomis, bet ar reikėjo taip niekinti žinomus krepšininkus? Juk Lavrinovičiai jau atliko savo bausmę, ar galima juos visą gyvenimą teisti?

Ten Walls ir Jurgio su Erika pasisakymus sieja vienas dalykas – buvo prisišnekėta su kaupu. Tačiau vienu atveju pasekmės buvo milžiniškos, o kitu atveju galima sakyti, kad jų nebuvo. Po žymių dainininkų kritikos Lavrinovičiams, buvo iškeltas klausimas, kur yra riba tarp nuomonės išsakymo ir žmogaus įžeidimo, tarp to, ką galima viešinti ir to, kas turėtų būti šnekama namų aplinkoje. Kiekvienas gali savaip atsakyti į šį klausimą, nes šioje situacijoje yra daug vietos pasvarstymams ir interpretacijoms. Tiesiog nereikia pamiršti, jog bet koks pasisakymas viešoje erdvėje, kad ir elektroninėje, jau yra viešas ir jį mato ne tik artimieji (nors Feisbuk’e yra funkcija, neleidžianti pašaliniams matyti asmeninių įrašų, bet daug žmonių kaip tik trokšta, kad juos matytų ir girdėtų visi). Tokiu atveju nuomonė tampa viešu pasisakymu, kuris gali baigtis teismu dėl garbės ir orumo įžeidimo.

 

 

 

 

Komentarai
Pasidalinkite