Ar realu, kad studentas X ras darbą, atitinkantį jo specialybę?

pagal | 2020 25 sausio

Kaip susirasti darbą, jei esi studentas? Labai paprasta, juk tereikia nueiti į bet kurią „Akropolio“parduotuvę, ir paklausti: gal jums reikia darbuotojų?  Yra 50% tikimybė, kad jums bent ką nors pasiūlys. Kitas variantas – ieškoti skelbimų internete, siųsti savo CV ir laukti gerų naujienų. Žinoma, studentas  X greičiausiai ieškos tokių darbo pasiūlymų, prie kurių parašyta „grafikas“, „darbas tinkamas studentams“ ir panašiai. O jei studentas X nenori dirbti darbo, kurį dirba statistinis studentas?

help me

Studentas X kažką studijuoja, tad logiška, kad šiuo metu kelia savo kvalifikaciją. Logiška, kad kasmet, ir taip ketverius metus, tėvai investuoja mažiausiai apie 4000 litų (kalbu apie tuos, kuriems studijų valstybė nefinansuoja) ne tam, kad studentas X įgyjęs specialybę dirbtų darbą, kurį gali dirbti ir neįgijęs tos specialybės. Logiška ir tai, kad studentas X pabaigęs studijas mėgina įsidarbinti ten, kur jo kvalifikacijos reikalaujama. Tik čia tenka prasilenkti su logika, nes yra 90% tikimybė, kad darbdavys nepriims studento X į darbą, kadangi šis neturįs patirties. Ir vėl prasilenkiama su logika: o kaip įgyti tos patirties, jei studento X nepriima į darbą?

Jei studentas X dar tik įpusėjęs į savo studijų programą? Tuomet jo šansai galimai sumažėja iki kelių procentų. Žinoma, yra dar viena alternatyva – turėti mamą, tėtį, tetą, dėdę, o gal močiutę ar senelį, kurie galėtų turėti pažinčių. O pažintys mūsų Lietuvėlėje labai padeda atsidurti toje darbovietėje, kurioje nori.

Šiandien aš esu studentas X ir atlikau mažą žurnalistinį tyrimą: ar įmanoma studentui, neturinčiam pažinčių, susirasti darbą, kuris atitiktų jo studijuojamą specialybę?

Kad būtų aiškiau, prisipažinsiu, kad esu dvidešimtmetė kaunietė, studijuojanti viešąją komunikaciją ir politikos mokslus jau antrus metus. Patikslinsiu, kad viešosios komunikacijos studijų programa ruošia žurnalistus ir viešųjų ryšių specialistus. Mano tikslas – pamėginti įsidarbinti kokioje nors viešosios komunikacijos priemonėje Kaune ar už jo ribų.

Visų pirma sukūriau informatyvų laišką apie save: ką ir kur studijuoju, kiek man metų, iš kur esu, kokiu tikslu rašau ir panašiai. Stengiausi būti lakoniška, tačiau suteikti visą pagrindinę informaciją, išlaikyti pagarbų rašymo stilių, tačiau parodyti, kad noriu bendradarbiauti ir esu iniciatyvi. Prie kiekvieno laiško pridėdavau savo gyvenimo aprašymą (CV) ir vieną ar keletą anksčiau rašytų straipsnelių, daugiau ar mažiau atitikusių informacijos priemonės, kuriai rašiau, bendrai tematikai.

Nusivylimas – atsakė tik trys iš dvidešimties galimų darbdavių

Teko žvėriškai nusivilti. Laiškus siunčiau šių komunikacijos kanalų pateiktais el paštais: radijo stotims „Tau“,  „Kauno Fonas“, „Marijos radijas“, laikraščiams „Pajūrio naujienos“, „Tėviškės žinios“, „Ūkiniko patarėjas“, „Kauno diena“, „Pūko televizijai“ ir dvylikai kitų skelbimų rašytojų, siūliusių atlygį už rašymą į įvairiausius naujus portalus. Tiesa, portalų rašytojai dažnai pridurdavo, kad iš pradžių apie atlygį sunku kalbėti, kadangi naujas portalas dar neturi pajamų, tačiau tai tik laiko klausimas.

Rinkausi realiausius variantus, siūlomus skelbimus, nedidelius laikraščius ar Kauno radijo stotis, nesvarbu kokio turinio bebūtų, manydama, kad kaip studentei X, į tokias darbovietes įsilieti bus lengviau. Tad parašiau dvidešimčiai galimų darbdavių.

Iš jų atsakė trys: „Pajūrio naujienos“, „Pūko televizija“ ir vienas neaiškios vizijos naujo portalo kūrėjas. „Pajūrio naujienos“ teigė, kad reikalingas žmogus dirbantis radakcijoje, tad bendradarbiavimas internetu yra netinkamas, nebent atsirastų koks įdomus ir jiems reikalingas pašnekovas iš Kauno. Tad realus atsakymas – ne.

„Pūko televizija“ pasiūlė kurti politinius youtub‘o tipo filmukus. Yra nerašyta taisyklė, kad žurnalistas negali lietis į politiką, tad šis variantas pakankamai nerealus.

Neaiškiojo portalo kūrėjas atrodė norįs bendradarbiauti, jam patiko mano prisistatymas. Tad man davė pirmą užduotį – išversti straipsnį apie blogiausius pasaulio oro uostus iš CNN tinklaraščio. Jau kitą dieną nusiunčiau savo pirmąją užduotį. Tekstas nebuvo nei ilgas, nei labai sudėtingas vertimo požiūriu, tad manau, kad darbą atlikau pakankamai gerai. Po mano atsiųstos pirmosios užduoties beveik darbdavys dingo. Jam rašiau dar penkis kartus, tačiau nesulaukiau jokio atsako.

Pirmasis rezultatas toks: iš dvidešimties galimų darboviečių man atsakė tik trys, o iš jų realaus bendradarbiavimo nesulaukiau. Tad paieškos rezultatas lygus nuliui. Derėtų paminėti, kad siųsdama laiškus aš nepažymėjau atlygio kaip svarbiausio tikslo. Kalbėjau apie praktiką ir patirtį su perspektyva užsidirbti, kadangi suprantama, kad man reikės daug ko išmokti.

Apmaudu, kad komunikacijos priemonės iš esmės net nesiteikė atrašyti. Tai mane labai nuvylė. Juk atrodo, kad komunikacijos priemonių esmė ir yra komunikavimas.

Antras etapas – ėjau ir kalbėjau, bet manęs nematė

Savo paieškos taip lengvai neužbaigiau. Viena pažįstama žurnalistė prasitarė, kad radijas „Tau“ labai noriai bendradarbiauja. Jau kitą dieną nuėjau į radijo stotį „Tau“, paklausiau, kur galiu rasti vadovaujantį asmenį, palaukiau, kada šis mane priims ir papasakojau apie savo situaciją. Sakiau, kad siunčiau laišką su CV, kad nesulaukiau atsako, galiu daryti bet ką ir man svarbiausia patirtis. Jis atrodė susidomėjęs ir pasiūlė ateiti kitą dieną, pažiūrėti kaip vyksta radijo laidų kūrimas, įrašyti mano balsą, kad patikrintų ar jis tinkamas šiam darbui. Supratau tai kaip tam tikrą praktikos pasiūlymą.

Kitą dieną jis manęs net neprisiminė. Aš prisistačiau iš naujo, viską priminiau. Pasiūlė man atsisėsti ir paklausyti kaip vedama laida bei pažiūrėti kaip dirbama su radijo pultu. Puiku, užtrukau tik valandą ir laidos vedėja pasakė: „Na štai, atrodo viskas, nieko sudėtingo“. Aš sėdėjau, sėdėjau, vis laukiau, vis laukiau. Pasakiau, kad ateisiu rytoj. Atėjau kitą dieną ir manęs vėl neprisiminė, istorija ir vėl kartojosi. Taip „dirbau“ keturias dienas, kol supratau, kad aš paprasčiausiai trukdau darbui ir manęs tikrai niekas neapmokys ir nepriims.

Trečias etapas – vienas sakinys, padėjęs tapti išgirstai

Internetu, pagal skelbimus, net einant tiesiai į darbovietę darbo susirasti nepavyko.

Nusprendžiau, kad reikia keisti taktiką – būti kiek tiesesnei. Nusprendžiau parašyti tą patį tekstą, pridėti tą patį CV, tuos pačius straipsnius tik parašyti vieną papildomą sakinį: „Būkite malonūs, bent atsakykite, ar turiu šansą padirbėti, kadangi rašau į dvidešimt pirmą viešosios komunikacijos kanalą ir man beveik niekas nesiteikė atrašyti net pačio lakoniškiausio atsakymo“.

Galbūt tai tik sutapimas, o gal kaltas stebuklingas sakinys, tačiau visi, kam rašiau, atrašė maždaug valandos bėgyje. Jie ne tik atsakė, bet siūlė bent jau praktiką vasarai. Pasiūlė „L‘officiel“ žurnalas, „IQ“ žurnalas taip pat pasiūlė praktiką vasarai Vilniuje. Kadangi sakiau, kad tai ne pats patogiausias variantas, patarė dar kartą kreiptis į „Kauno dieną“, tik sakė, kad prisistatyčiau nuo žmogaus, su kuriuo bendravau. Ir tąkart „Kauno diena“ užmezgė su manimi kontaktą.

Laikas parodys, kiek ilgai kontaktavimas tęsis, tačiau iš savo tyrimo galiu padaryti tik vieną išvadą. Jei neisi ten, kur galbūt tavęs net nemato, jei parašysi tik dvidešimt laiškų, jei rašysi pernelyg maloniu tonu ir būsi nepaprastai nuolankus, nepasakysi taip, kaip išties galvoji – liksi statistiniu studentu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *