Aš ne žaidėjas, aš ten su technologijom dirbu…

pagal | 2020 25 sausio

Taigi dalyvavau aš tokiame seminare, kuriame mokiausi su tamstomis bendrauti. Ir kaip visada, seminaro pradžioje visi dalyviai prisistatinėjo. Prisistačiau ir aš. Kas esu, koks esu ir kuo užsiimu. „Aš Mangirdas ir dirbu technologijų srityje.“ WAT NA?! Aš dirbu žaidimų srityje! Aš žaidžiu žaidimus, rašau jiems apžvalgas ir už tai gaunu pinigus. Kokios čia technologijos? Balsas manyje rėkte rėkė pasitaisyti… O aš kategoriškai užsispyriau ir palikau mintį tokią, kokią ją išsakiau. Siaubas! Dirbu technologijų srityje…

Dievaži…. Frazė, už kurią dabar mielai sutikčiau būti nušautu ir visiškai nesiginčyčiau, ar esu to vertas. Žmogus, kuris myli žaidimus kaip menininkas myli meną, kaip muzikantas myli muziką, pasako „ne“ sau. Pabandykite įsivaizduoti kino kritiką, kurio paklausia ar jis myli filmus ir jis atsako, kad mieliau visada stebėtų durų rankeną. Ne kažin kas… Taigi noriu atsiprašyti visos negausios Lietuvos gamer’ių – aktyvistų bendruomenės už tokią išdavystę ir priimsiu jūsų skundus ir netgi siūlomas bausmes (jei tik šioji nebus likusį gyvenimą žaisti „FarmVille“). Atsiprašau. Bet leiskit man pasiteisinti…

Lietuva nuo vakarų pasaulio savo mentalitetu atsilieka bent 10 metų – FAKTAS. Daugumos lietuvių požiūris į kompiuterinius žaidimus yra  neigiamas – FAKTAS. Tas pats požiūris sako, kad žaidimus kompiuteriu žaidžia tik nesubrendėliai ir vaikai – FAKTAS. Tad gal ta mano leptelta šventvagystė jau neatrodo taip baisiai? Žmogus natūraliai stengiasi pritapti prie aplinkos, adaptuotis taip, kad per daug neišsiskirtų iš minios. Niekas nemėgsta išsišokėlių. Taigi mano frazė iš dalies yra padiktuota instinkto, kurį, kad ir kaip bebūtų gaila, suformavo visuomenė. Pamėginkite į google suvesti frazę „kompiuterinių žaidimų…“ ir pažiūrėkite kaip mielas lietuviškasis google pasiūlys užbaigti sakinį – žala, ligos, priklausomybės, sukeliamas agresyvumas ir t.t. Kur nauda? Kur suteikiami nepamirštami įspūdžiai, kur suteiktos žinios ir kitos vaivorykštės bei kiti vienaragiai? Mūsų valstybėje šioje sferoje spardoma į vienus vartus. Pavyzdžiui, parašo koks piktas ant kompiuterių dėdė straipsnį į laikraštį, papasokoja pavyzdį, kaip koksai nestabilios psichikos jaunuolis sugalvojo pažaisti „Call of Duty“ mokykloje su tėvelio šautuvu, ir viskas. Visa industrija nupiešiama juodai. Neteisinga, negražu ir žema… Paskui net ir aistringiausias gamer’is, veikiamas tokios aplinkos, susimąsto, kad nederėtų girtis savo hobiu, nes nėra čia ko didžiuotis. Ir taip pradedam patys spardyti į savo vartus…

Džiaugiuosi save sugavęs tokiu momentu ir padaręs išsamią savianalizę. Pamėginkit ir jūs, kad ir ta kruopelė žmonių, kurie didžiuojasi esą gamer’iai, nebebijotų išlysti į dienos šviesą. Agituokit, rodykit, kas jum įdomu, pasakokit, nevenkit pokalbių su draugais ta tema ir taip galbūt pajudinsit dar kelis asmenis pradėti daryti tą patį. Po paraliais, gyvenam naujais laikais, tad neapsimeskim, kad jie neatėjo. Žaiskit ir tuo didžiuokitės, kaip nuo šiol darysiu ir aš, tik nepamirškit ir gyvenimo be kompiuterio.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *