„Bado žaidynės“ – pilnas miestas Gagos vaikaičių

pagal | 2020 24 sausio

2008 metais Suzanne Collins išleido knygą „Bado žaidynės“. Pradinį leidimą (50 tūkstančių knygų) teko padidinti du kartus, netrukus knygą išvertė į 27 kalbas, tuomet autorė baigė rašyti likusias dvi trilogijos dalis. Balandžio 6 d. Lietuvoje įvyko pirmosios knygos ekranizacijos premjera.Sudalyvauti išankstinėje premjeroje balandžio 4 d. pavyko ir man, žinoma, salė buvo pilna. Salė buvo TOKIA pilna, jog ją papildė dar keletu eilių kėdžių, o prie įėjimo bilietus skanavo net trys teatro darbuotojai. Iš karto perspėju, kad knygų nesu skaitęs, todėl apie filmą kalbėsiu nešališkai. Juokauju. Tai yra, kalbėsiu šališkai, nors ir nesu skaitęs knygų. O kalbant apie jas, tai malonu matyti, kad Hario Poterio serija atvėrė duris kitoms jaunų suaugusiųjų (angliškai skamba daug geriau – young adult) knygoms ir jų ekranizacijoms.

Scenarijų filmui, bendradarbiaudamas su knygų autore, rašė pats režisierius Gary Ross, kuris jau turi (nors ir nedaug) patirties kurti filmus pagal knygas. Pagrindinius vaidmenis atlieka Jennifer Lawrence ir Josh Hutcherson, kuriuos nelabai kas pažįsta, Liam Hemsworth, kuris yra Chris Hemsworth iš Thor‘o brolis, Stanley Tucci a.k.a  žavingiausias pasaulio plikis, Woody  Harellson, kurio tikrai nereikia pristatinėti, Wes Bentley, arba kitaip iškrypėlis su kamera, iš American Beauty, Donald Sutherland, arba žmogus, kurio niekas nepamena, nors jis yra filmavęsis virš 100 (!) filmų, ir daugelis kitų. Taip, kaip ir kiekviename filme pagal knygą, veikėjų čia nors vežimu vežk, tačiau pažiūrėkime į gerąją pusę – talentą. Fanų dėka filmas susilaukė milžiniško dėmesio, tačiau studija „Lionsgate“ pripažino, kad antrosios ir trečiosios knygos ekranizacijų likimas priklauso tik nuo pirmosios atnešto pelno. Galiu užtikrintai pasakyti, kad šią trilogiją pamatysime iki galo, nes vien Amerikoje savaitgalio atidarymo metu filmas padvigubino savo biudžetą.

Nors visi jau žinote, kas vyksta „Bado žaidynėse“, tačiau vis tiek trumpai pristatysiu siužetą. Distopiniame ateities pasaulyje, buvusių Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijoje, Kapitolijaus miestui tarnauja dvylika kažkada prieš jį sukilusių ir pralaimėjusių rajonų. O kad tie dvylika rajonų nepamirštų, kaip įskaudino Kapitolijaus gyventojus, kasmet vyksta Bado žaidynės. Tai žaidynės, kurioms iš kiekvieno rajono išrenkama po 12-18 metų jaunuolį ir jaunuolę, kurie po apmokymų yra suleidžiami į vieną areną, kurioje kraujas teka upėmis ir upeliais kol lieka tik vienas. Mūsų protagonistei Katniss tenka ši didi garbė ir mes stebime kaip instinktai prieštarauja sveikam protui kovoje iki mirties.

Kiekvienoje knygoje ir kiekviename filme maloniausia stebėti geras priešpriešas ir veikėjų augimą. Priešpriešų „Bado žaidynėse“ netrūksta, gan greitai mes esame supažindinami su rajonų skurdu ir bejėgiškumu bei Kapitolijaus turtais ir galia, su kraujo troškimu ir noru išgyventi, su meile draugui ir neapykanta svetimui. Veikėjai, kurių, kaip jau minėjau, yra gyvas velnias, taip pat turi gylio ir nėra tiesiog funkcijas išpildantys automatai. Woody Harellson, kuris kažkodėl pasisavino Sojerio iš LOST skalpą, yra puikus augimo pavyzdys; nors pradžioje mes matome jį kaip išpuikusį girtuoklį, vėliau pastebime, kaip jis stengiasi dvyliktos poros labui ir suprantame jo girtavimų priežastis. Man labai patiko, kad filme tobulai išlaikoma įtampa. Prisipažinsiu, vienoje vietoje net šoktelėjau iš krėslo, nors nesu labai silpnų nervų. Verta užsiminti ir apie kostiumus, kurių reikėjo sukurti net visus 1800. Rajonuose matome kone senovinius, tačiau šiek tiek stilizuotus žemutinės, darbininkų klasės džinsus, marškinius ar sukneles, tuo tarpų Kapitolijaus gyventojai spalvų ryškumu nenusileidžia amazonės papūgoms, ir atrodo, pavogsiu kažkieno palyginimą, kaip minios Lady Gagos vaikaičių.

Bet gana apie gražius dalykus – pasidrabstykime purvais: man nepatiko, kad kažkas smarkiai  persistengė su kameros drebėjimu. Girdėjau, kad pats režisierius teisinosi, jog kamera dreba taip smarkiai, nes buvo norima perteikti Kantiss skubėjimą ir jos jausmus perduoti žiūrovui taip juos sutapatinant, bet aš netikiu ir kaltinu operatorių. Todėl, jei tu esi šio filmo operatorius, mums reikia labai rimtai pasikalbėti. Antras man nepatikęs dalykas buvo pats Kapitolijus. Jis tiesiog atrodė mažas ir primityvus. Kaip ateities super miestas jis pernelyg prilipęs prie žemės ir per daug erdvus. Gal čia mano paties problema, bet aš ateities megapolius įsivaizduoju visiškai kitokius. „Lionsgate“ atsargumo dėka, filmo sąlyginai mažas biudžetas tiesiog negalėjo įpirkti įspūdingų efektų, todėl Kapitolijus liko šiek tiek nuskriaustas.

Sukis kaip nori, bet visos knygos į 35 mm formatą nesukiši, todėl tenka praretinti knygos eilutes ir, kaip man leido suprasti viena draugė, praretinta buvo nemažai, tačiau man tai labai nesutrukdė, ir apskritai, esmės trūkumą pajutau tik keliose vietose. Nors nebūtų gražu ar sąžininga lyginti su Hario Poterio ekranizacijomis, bet „Bado žaidynės“ rimtumu nors ir neaplenkia HP finalo, bet viduriui tikrai prilygsta. Kad ir kaip keistai skambėtų, šį filmą vertinčiau kaip esantį tarp ketvirto ir penkto HP filmo, arba Katniss Everdeen and the Goblet of Pheonix.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *