Balta varna mėgsta tai, ką daro. Arba – rinkis pats

pagal | 2020 25 sausio

Ateidamas pavasaris atneša ne tik daugiau šilumos, bet ir daug rūpesčių besimokantiems- studentams prasideda sesija, abiturientai laukia savo brandos egzaminų. Žiūrėdama į pasimetusius ir išsigandusius abiturientus prisimenu, jog pati jaučiausi panašiai. Kaip bebūtų gaila, vienetai išeidami iš mokyklos težino, ko jie nori iš gyvenimo ir kokiu keliu jiems reikia pasukti. Ką veikti toliau? Kur savęs ieškoti?

Šis apsisprendimas labai svarbus- nuo jo priklausys visas mūsų likęs gyvenimas – vienaip gyvensi, jei niekur nestosi, kitaip, jei įstosi (bet nebūtinai geriau) ir dar žinoma, daug kas priklausys nuo to kur įstosi. Likti Lietuvoje ar emigruoti? Išvažiavus dirbti (juk moka neblogai) ar mokytis? Visi šie klausimai kankina didžiąją dalį jaunų žmonių, taip metai po metų, o mes vis dar nežinom, ką daryti, kad situacija pasikeistų.

O gal tai tiesiog asmeninės kiekvieno savo ateitimi besirūpinančio bėdos? Juk yra jaunuolių, kurie jau mokyklos suole tvirtai žino kur link pasuks vos uždarę mokyklos duris, kai atsivers kitos. Jiems lengviau, nes neteks blaškytis nuo vienų durų prie kitų, taigi kelionė į norėtą ir išsvajotą specialybę ar gyvenimo būdą bus paprastesnė. Taigi, kuo šie jaunuoliai skiriasi nuo tų pasimetusių ir neapsisprendusių ? Kaip tiems, kurie nežino, kur eiti, rasti tinkamas duris? Ir iš kur pasisemti drąsos ieškoti kitų įėjus ne pro tas? Būčiau labai laiminga, jei žinočiau, kaip atsakyti į šiuos klausimus.

Aplinkos spaudimas

Jaunas žmogus yra pažeidžiamas, kad ir kokiu tvirtu ir savarankišku dėtųsi. Aplinka daro didelę įtaką pasirinkimams. Mūsų krašte nusistovėjęs požiūris, kad baigus vidurinę privalai mokytis toliau. „Žmonės čia ir taip sunkiai gyvena, o jei dar be mokslo, tai laukia tikri vargai.“- taip sako tetos ir dėdės, tėvai ir seneliai, o tu turi per mažai argumentų tai paneigti. Retai kas klausia, ką veiksi baigęs mokyklą. Žmonės klausia, kur stosi. Vienas tavo galimas pasirinkimas yra tarsi iš karto atmetamas. Kaip galima niekur nestoti? Ką veiksi be mokslų? Nori pertraukos pagalvoti? Kam? Sunku pakelti tokią prieštaringą nuomonę ir taip nelengvu gyvenimo periodu. Aš nenoriu pasakyti, kad mokytis nereikia. Ne, labai svarbu yra toliau tobulėti, gilinti savo žinias, bet manau, kad tikslinga tai daryti tada, kai tiksliai žinai kokioje srityje nori pasisemti žinių ir patirties. Kartais tam neužtenka to laiko nuo egzaminų pasirinkimo iki stojimų pradžios, jei dar nesi apsisprendęs. Ir ką daryti tokiu atveju?

Nemanau, kad verta stoti vien tam, kad reikia ir mokytis ne todėl, kad tau tai įdomu, o tam, kad gautum diplomą, kuris tau gali praversti gyvenime. Sakau gali, nes, ko gero, visi pažįstam ką nors, kas diplomą turi, bet dirba tokį darbą, kuriam jo net nereikia. Arba reikia kitokio ir dirbant pritrūksta žinių, kurias būtų galėjęs įgyti iš karto stodamas ten, kur traukia, kur gali mokytis su ugnele, paskaitos klausytis su smalsumu ir namų darbus daryti su malonumu. Mokykla yra ta vieta, kur mes privalome išeiti programą, pritaikytą visiems ( neskaitant tų pasirenkamų lygių, kuriuos aš taip pat vertinu gan kritiškai, nes manau, jog pasirinkimas daromas per anksti ), o štai po mokyklos mes koncentruojamės į vieną sritį ir tai turi būti tai, kas  „veža“.

O kaip pinigai ? Ne vienas atsisakė savo svajonių vien todėl, kad tai „nepelninga“. Taip, vienos profesijos apmokamos geriau už kitas, yra perspektyvių ir mažiau perspektyvų ateityje žadančių, tačiau, derėtų nepamiršti, kiek daug žmogus gali padaryti, su kiek sunkumų gali susidoroti, kai mėgaujasi tuo, ką daro. Gali būti virėju ir jei stengsiesi tobulėti, darbas tau bus kaip hobis ir dirbsi kiek gali geriau (nors tuomet to net darbu vadinti nebūtų galima),- neliksi nepastebėtas ir fortūna tau nusišypsos. Galbūt restoranas, kuriame dirbi taps populiarus dėl tavo patiekalų, nes jie bus saviti ir skanūs (juk gaminta su meile), gal tau šaus mintis parašyti savo kulinarinę knygą ir iš jos užsidirbsi, o vėliau net turėsi galimybę atidaryti savo restoraną ar turėti kulinarinę laidą per TV. Tokių pavyzdžių yra gana nemažai, o tie žmonės, paklausti, kokia jų sėkmės paslaptis (nes kiti tebedirba eilinėse valgyklose ar restoranėliuose)  atsako, jog tiesiog darė tai, kas jiems patinka. Jie gauna pinigus už savo mėgstamą veiklą. Kas gali būti geriau? Mažai kas drįs neigti, kad tokie pinigai uždirbami maloniau, nei dirbant nemėgstamą darbą ir visai nesvarbu, kad tavo darbovietė ofisas, o ne virtuvė ar panašiai.

 Nemėgstamo darbo minusai

Yra taip vadinamų prestižinių specialybių, į kurias kasmet stoja daugybė jaunuolių, tačiau ne visi save mato tokiame amplua. „Man patinka automobiliai, bet būtų gėda kam pasakoti, jog norėčiau būti autoserviso darbuotoju. Na, o dabar galiu save vadinti būsimuoju teisininku. Sausas mokslas, bet bent jau diplomą gausiu.“- kalbėjo teisės studijas pasirinkęs vaikinukas, kuriam nepatinka jo paskaitos, o savo namų darbus rašo paskutinėm naktim, nes mieliau laiką leidžia tvarkydamas automobilius, t.y. darydamas tai, ką mėgsta. Nežinau, kaip jums, bet man iškyla klausimas, ar verta švaistyti metus besimokant tai, kas visiškai netraukia. Manau, kad tokiu atveju diplomas bus tik popieriaus lapas, kuris įrodys, kad atitinki tam tikrus tavo aplinkos suformuotus išsilavinusio žmogaus standartus. O gal jis dar padės įsidarbinti? Galbūt, bet darbas taip pat neteiks malonumo, o mėgstamas darbas yra laimės sudedamoji dalis. Šiuolaikinė visuomenė kenčia nuo depresijų, greitas gyvenimo tempas neleidžia atsipalaiduoti, o ilgos varginančio darbo valandos ne tik sekina, bet ir priverčia pamiršti draugų ir artimųjų veidus, nes turime vis mažiau laiko ne tik sau, bet ir tiems, kurie yra šalia mūsų. Dirbti reikia, nes tik taip mes galime ne tik imti- naudotis tuo, ką sukūrė kiti, bet ir patys kurti kokią nors vertę, išliekamąją ar ne. Kuo didesnę tą vertę kursime, tuo naudingesni galėsime jaustis. Tačiau bus labai sunku daryti tai, ko nemėgstame net mes patys. Ne tik maistas skaniausias tas, kuris su meile gamintas. Ką bedarytume, visur paliekame dalelę savęs, su teigiamomis nuostatomis galime pasiekti daug daugiau. Nederėtų to pamiršti. Jei darysi tai, apie ką svajoja dauguma tavo bendraamžių, bet darysi vien todėl, kad tai vertinama ir populiaru, nors tau net ne miela, gerų rezultatų tikėtis neverta. Nereikėtų stebėtis ir matant savo kolegas kylant karjeros laiptais, kol tuo tarpu tu tarsi įstrigai pradiniame taške. Žmonės gali susidoroti su visais sunkumais ir su atsidavimu dirbti darbą, kuris atneša gerų rezultatų, bet tik tuomet, kai jiems patinka tai, ką daro. Vienas gali prasėdėti ofise iki vidurnakčio ir skaičiuoti įmonės pelną ar nuostolį, o uždaręs kabineto duris jausis padaręs gerą darbą, kad aukojo savo laisvą laiką ir dirbo viršvalandžius. Toks žmogus mąstys, kuo gali pagelbėti ar ką padaryti, jei reikalai prasti. Jis gyvena tuo, ką daro. Jei toks darbas nepatiktų, užmestum akį į laikrodį kaskart vos rodyklei apsisukus ratu ir keiktum visus, per kuriuos turi čia sėdėti. Neduokdie, jei dar ir įmonės ar firmos, kurioje dirbi, reikalai prasti. Tu nebūsi tas darbuotojas, kuris padės atsitiesti sunkiu metu ar tas, kuris ves į sėkmę, kai išauš geresnė diena.

Išvada akivaizdi – jei nerasi sau tinkamos vietos, taip ir liksi vidutinybe.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *