Demokratija – valdžia žmonėms, o mediakratija – tai kas?

pagal | 2020 24 sausio

erminas: Media (lot. medius – vidurys, tarpas),  kratija (sen. gr. kratos – galia, valdymas).

Politikus ir žmones jungianti sąsaja žinoma kaip žiniasklaida, jau seniai yra vadinama ketvirtąja valdžia. Esą jos darbas yra prižiūrėti valdžios institucijas, kad ši nedarytų blogo rasių mišiniui (piliečiams), gyvenančiam tam tikrame teritoriniame vienete (šalyje). Bet ar tuo pačiu jai nėra suteikiama galia prižiūrėti, kad šalies piliečiai nedarytų blogo valdžios institucijoms? Juk būtent per žiniasklaidą žmonės sužino ką veikia politikai, o politikai išgirsta vox populi. Dostojevskis yra pasakęs „protingiausias iš visų, manau, yra tas žmogus, kuris vadina save kvailiu bent kartą per mėnesį.“ Tai manau, puiki proga suabejoti žiniasklaidos atnešama nauda ir pažiūrėti į neigiamus jos aspektus. Beje, taip ir neaišku kas paskyrė žiniasklaidą atsakingą už politikų priežiūrą…

„Šalis, kurioje vyriausybę renka žmonės, yra labiausiai pažeidžiama sąsajos tarpininkaujančios tarp žmonių ir politikų.“– Daniel Greenfield

Atsižvelgus į žiniasklaidos kiekį ir įvairovę galima įžvelgti, kad šioji jau seniai nebeinformuoja populiacijos, o verčiau ją formuoja.  Televizijai/radijui/laikraščiui jau nebeįdomi tavo nuomonė,  jie nori tau pasakyti tai ką tu manai. Žiniasklaida jau seniai nėra šališka. Ji yra ketvirtoji valdžia, kuri vadovauja kitoms trims. Juk ji yra tarpininkas – langas į gamtą. Jei politikas nori kažką pasakyti plačiajam pasauliui, jam reikės atidaryti tą langą, o triukšmas iš gatvėje stovinčių piliečių į politiko namus patenka irgi tik per langą. Taigi, plačiuosius vandenis pasiekia tik ta informacija, kuri yra palanki žiniasklaidos kompanijoms. Kaip manote, kodėl Lietuvoje didžiausios visuomenės informavimo priemonės priklauso privatiems asmenims, kurie taip pat yra įmerkę kojeles į politikos prūdą? Taip lengviau. Žinoma, tu negali liepti rašyti „Labas, aš Krabas, o Moranovas maladec“, bet kaip sakoma šuo ir kariamas pripranta.

Hear no evil

Pamažu dozuojamo vienos ar kitos politinės jėgos palaikymo mes net nepastebime ir tai tampa norma. Tačiau nuodų varvinimu į sriubą neapsieinama. Būna ir drastiškesnių žingsnių. Teisminių sprendimų nesekiau, ir „Kedofilijos“ skandalas apskritai man greit atsibodo, bet visgi dabar matome ką šiuo metu veikia N. Venckienė. Atstovauja. Ką – nežinia, bet visgi į seimą papuolė. Aš nesu sąmokslų teoretikas, bet peršasi nuomonė, kad mergaitė buvo tik marketinginis triukas. Vaikai apskritai yra labai veiksminga priemonė. Pažiūrėkit kiek reklamų pasaulyje egzistuoja vien su vaikais. Vajezau, gražu juk. O politinę reklamą pamenat? Interneto standartais senokai, bet tai buvo dar praeitų metų antroj pusėj. Aš tiksliai nepamenu, bet buvo politinės reklamos tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios su vaikais?

Terminas: Komentaras (lot. comminisci – išrasti)

Bet viešosios nuomonės sudarymas nepriklauso tik nuo visuomenės informavimo priemonių. Mediakratiškėjimo požymius mes sąmoningai ar nesąmoningai esame pastebėję, tad pasitikėjimas žiniasklaida yra pasiekęs žemiausią tašką per 15 metų ir tik 33% apklaustųjų teigė pasitinkintys žiniasklaida. Dėl to daugelis ieško tiesos (…ir teisybės) komentaruose po tam tikra žinute, nes straipsnį gali parašyti nupirktas žurnalistas, reportažą parengti korumpuota televizija, o komentaras vat teisybės prisisunkęs, net varva… NETIESA! Teisinga būtų manyti, kad jei jau straipsnis spardė įvarčius į vienus vartus, tai komentaruose atsiras protingas diskursas tiek vienos, tiek kitos šalies išsakytoms pozicijoms, tačiau realybė ne tokia graži. Geriausiu atveju, gausite komentatorius besistengiančius protingai (bet tuo pačiu paprastai)  atsakyti į absoliučiai tragiškus „oponentų“ komentarus,  o blogiausiu, dažniausiai visiems ant galvų užlips „heiteriai“. Kas įdomiausia, daugelio „heiterių“ rašymo braižas ir naudojami terminai sutampa, nors IP – ne. Tad kieno ir apie ką, o tuo labiau kieno užsakymu yra daroma viešoji nuomonė išvis neįmanoma suvokti, tiesa? Tiesa, interneto platybės tiek gelbėja nuo mediakratiškumo, tiek jame ir skandina. Neapmokamas žurnalistas gal ir pasakys savo nuomonę, tačiau ko jis vertas, jei jis ne-ap-mokamas?  Nuomonių diferenciacijos internete irgi apstu, tačiau visos informacijos niekaip nesuvartosi net ir norėdamas. Smegenys užvirs.

See no evil

Geltonas kailiukas, raudoni marškinėliai
Taigi šie pasvarstymai apie blogąsias žiniasklaidos puses ar, verčiau, blogio imperijos planus valdyti tavo smegenis neturėtų tavęs paversti sąmokslo teoretiku ar tiesos riteriu, kovojančiu dėl šeimyniškių ir kaimynų garbės ir orumo. Tiesiog siūlyčiau mąstyti kritiškai ir abejoti viskuo, nes ne viskas auksas, kas auksu žiba ir nors tokios sparnuotos frazės girdėtos šimtus kartų, tiesiog naudokitės smegenimis. Vinipūchas, nors ir tas amerikietiškas, yra pasakęs „žmonės, kurie negalvoja, greičiausiai neturi smegenų; tikriausiai jų galvose yra pilki dulkių kurkulai ten papuolę per klaidą“. (Nuo Dostojevskio prie Mikės, ane?)

Nesutinki? Marš parėkaut į komentarus!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *