Dokumentinių filmų festivalis „Ad Hoc: Nepatogus Kinas“ atkeliauja į Kauną

pagal | 2020 25 sausio

Spalio 25-30 d. M.Žilinsko ir VDU „101“ menų galerijose svečiuosis jau šeštus metus organizuojamas Žmogaus teisių kino festivalis „Ad Hoc: Nepatogus Kinas“. Šiais metais pasirinkęs šūkį „Mes rodom, tu sprendi“, festivalis pakvies į 24 dokumetinių filmų peržiūras. Išsirinkti norimą filmą padės festivalio programa, suskirstyta į tokias dalis – „Vidurio Rytai iš arčiau“, „Kertant sienas“, „Post-sovietinė panorama“, „Siekiant teisingumo“, „Ekrane moterys“, „Žalioji programa“, „Nauji lietuvių režisierių filmai“ ir „Specialus seansas“.

Programoje „Vidurio Rytai iš arčiau“ rodomuose filmuose didžiausiais dėmėsys skiriamas politiniams, pilietiniams konfliktams ir visuomeniniams judėjimams Artimuosiuose Rytuose atskleisti. Viena iš tokių istorijų – žurnalistės ir režisierės Sofijos Amaros 2011-aisiais metais sukurta kino juosta „Sirija represijoje“, fiksuojanti šioje šalyje vykstantį pilietinį karą, kurio centre – konfliktas tarp šalies prezidento Basharo al-Assado ir jo valdžiai besipriešinančių sukilėlių. Dar vienas šios programos filmas – „Dvejojantis revoliucionierius“. Tai režisieriaus Seano McAllisterio šių metų darbas, kuriame kelionių organizavimo verslu užsiimančio vaikino, vardu Kais, akimis papasakojama ne tik asmeninė jo gyvenimo istorija, bet ir atskleidžiami būsimos, Jemene bręstančios revoliucijos ženklai bei analizuojamos jos priežastys.

Kita programa – „Kertant sienas“ – kino mylėtojams pristato žmonių, priverstų išvykti iš savo namų ar net šalies dėl autoritarinės valdžios represijų ir pilietinių konfliktų keliamų pavojų, istorijas. Pavyzdžiui, vokiečių režisierių Carsten Rau ir Hauke Wendler kino juostoje „Vadimas“ pasakojama sukrečianti vienos šeimos istorija. Pagrindinio herojaus – jaunuolio, vardu Vadimas, šeima į Hamburgą iš Rygos atvyko 1992 m., ieškodami  politinio prieglobsčio. Tačiau per daugiau nei 13 metų, praleistų Vokietijoje, šeima taip ir nesulaukia reikiamos pagalbos (nei nuolatinio leidimo gyventi, nei pastovaus darbo, nei taip trokštamos Vokietijos pilietybės) nei iš vienos valdžios institucijos. Negana to, vienui vienas Vadimas prievarta deportuojamas atgal į Latvijos sostinę.

„Post-sovietinėje panoramoje“ esantys filmai kalba apie žmonių nepasitenkinimą esama valdžia ir protestuojančių grupių ar visuomeninių judėjimų kūrimąsi Rusijoje, Baltarusijoje ir kitose buvusiose Sovietų Sąjungos dalimi šalyse, tokiose kaip Ukraina ar Gruzija. Viena šios programos kino juostų „Baltarusiška svajonė” atskleis neseniai įvykusių Baltarusijos rinkimų rezultatų sukeltą žmonių nepasitenkinimą iš vieno jaunuolio pasakojimo perspektyvos. Kartu šis filmas kelia klausimą – ar įmanoma jaustis laisvu ir ką nors pakeisti Baltarusijoje, jeigu šalies valdžia, naudodamasi savo galia, sugeba kontroliuoti ir numalšinti bet kokią jos sprendimams besipriešinančio žmogaus iniciatyvą?

„Brangus Mandela“ – tai dviejų režisierių, Daros Kell ir Christopherio Nizzo, bendras kūrinys iš festivalio programos „Siekiant teisingumo“. Šioje kino juostoje teisingumo stokos problema nagrinėjama kaip teisminio ginčo tarp  lūšnyno gyventojų ir vietos valdžios, kuri nuspredė nugriauti jų namus. Buvusio Pietų Afrikos Respublikos prezidento N. Mandelos įkvėptas jaunimas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, ima priešintis vietos valdžiai. Programa „Siekiant teisingumo“ skirta atskleisti kaip skirtingose visuomenėse pažeidžiamos žmogaus teisės ir kaip pavieniai žmonės arba jų grupės siekia kovoti už savo teises ne vien tik jėga, bet ir taikiu, teisiniu būdu.

Jau tradicine tapusioje festivalio programoje „Ekrane moterys“ rodomi filmai nagrinėja moterų teisių ir lyčių lygybės problemas įvairiausiose pasaulio šalyse. Viena iš tokių – režisierės Tanaz Eshaghian kino juosta „Meilės nusikaltimai Kabule“, kurioje vaizduojamas moterų gyvenimas viename iš Afganistano kalėjimų. Jos patenka į šią vietą visai ne dėl mums, europiečiems, įprastų nusikaltimų, pvz. vagysčių ar sukčiavimo. Daugelis šių moterų yra nuteisiamos ne vieneriems metams dėl tokių dalykų kaip priešvedybiniai seksualiniai santykiai, pabėgimas iš savo namų ar santuokinė neištikimybė. Tai istorijos, kurios priverčia susimąstyti, kaip nubrėžti teisingumo ribą tarp religijos ir tikrų nusikaltimų.

Švedų režisierių Helenos Nygrenos ir Jacobo Andréno darbas „Nusipirkau atogrąžų mišką“ pristatomas „Žaliosios programos“ dalyje. Joje kalbama apie ekologines problemas – nuo energetinės nepriklausomybės siekio Lietuvoje iki globalinio atšilimo padarinių visame pasaulyje. Tuo tarpu „Nusipirkau atogrąžų mišką“ – tai istorija apie vieną vaikiną, vardu Jakobas, kuris dar būdamas vaikas mokykloje dalyvavo pinigų rinkimo akcijoje, skirtoje išsaugoti kertamus atogražų miškus. Po daugiau nei 20-ties metų jis nusprendžia išsiaiškinti, ar jo paaukoti pinigai buvo panaudoti tikslingai. Jakobas išsiruošia į kelionę, norėdamas pats, savo akimis pamatyti, kokioje būklėje šiandien yra atsidūrę atogražų miškai.

Žinoma, tarp daugybės festivalio programų nelieka pamiršti ir jauni, lietuviško dokumentinio kino kūrėjų darbai. Jiems skirta programa „Nauji lietuvių režisierių filmai“, kuri šį kartą kviečia pamatyti pernykštį Kauno kino festivalį atidariusį M. Survilos kūrinį„Stebuklų laukas“. Tai pasakojimas apie žmones, kurie neturi nei normalios gyvenamosios vietos, nei darbo. Jų namai – maži, pačių pastatyti nameliai miške, šalia sąvartyno, į kurį kiekvieną dieną jie skuba dirbti.

Programoje „Specialus seansas“ šiais metais didžiausias dėmėsys yra skirtas suomių režisierių duetui Jukkai Kärkkäinenui ir J-P Passi‘ui bei jų sukurtai kino juostai „Panko sindromas“. Tai komiškas, tačiau kartu ir dramatiškas filmas, vaizduojantis keturių draugų, grojančių vienoje pankroko grupėje, gyvenimus. Visuose šios grupės dainų tekstuose galima atrasti aštrios, tačiau rimtos socialinės kritikos, nukreiptos tiek prieš neįgalių žmonių nepriimančią ar juos smerkiačią visuomenę, tiek prieš tam tikras taisykles, taikomas globos namuose gyvenantiems žmonėms.

Pabaigai reikėtų pasakyti, kad „Ad Hoc: Nepatogus Kinas“ festivalį organizuojantis „Lietuvos žmogaus teisių centras“ šiais metais sudarė iš tiesų įdomią ir labai įvairiapusę programą, todėl belieka išsirinkti labiausiai sudominusius filmus ir susimatyti kine.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *