,,Edeno sodas“: moderni Lietuvos ateitis ir senatvės baimė

,,Edeno sodas“ – tai ne pilnos dvi valandos lietuviško liūdesio ir apmąstymų apie senatvės baisumus, ko ir galima tikėtis iš visų senosios kartos Lietuvos režisierių. Nepaisant to, šis Algimanto Puipos kūrinys yra tikrai puikus ir patiks, jei norisi kažko neholivudiško ir nenuspėjamo.

,,Edeno sodas“ pasakoja apie pensionatą, į kurį praleisti savo gyvenimo pabaigos suvažiuoja
turtingi lietuviai iš viso pasaulio. Veiksmas vyksta ateities Lietuvoje: modernioje, daugiakultūrinėje, daugiakalbėje ir patrauklioje užsieniečiams.

Prieš filmo peržiūrą buvau skeptiškai nusiteikusi, nes girdėjau daug neigiamų atsiliepimų: per daug fantazijų apie turtingą ir užsieniečiams itin patrauklią ateities Lietuvą, perdaug liūdesio, perdaug mirties, filmas labai niūrus ir neišbaigtas. Galiu visa tai paneigti, nes filmas patiko dėl kelių aspektų.

Visų pirma, jame nėra aiškios vieno herojaus siužetinės linijos ir tai yra nuostabu. Pagrindinė filmo herojė – jauna slaugytoja Linda, kuri po vyro mirties grįžta į Lietuvą ir įsidarbina pensionate ,,Edeno sodas“. Tačiau filmas koncentruojasi ne tik į ją. Pasakojama apie senjorų gyvenimus, įdomiai atskleidžiami jų jausmai, praeities išgyvenimai. Nors stebint Vytauto Paukštės įkūnytą profesorių, kuris skaito paskaitą pensionato gyventojams, o įsivaizduoja, kad Londono publikai. Arba Danutės Juronytės įkūnytą sergančią vėžiu moterį, kuri prašo savo dukters ją nušauti. Yra ir linksmesnių epizodų, kurie parodo, kad gyvenimas nesustoja, pavyzdžiui, ponios Helenos susitikimas su jaunystės laikų meile arba Povilo Stankaus įkūnyto pulkininko meilė jaunai slaugytojai. Visas pensionato gyvenimas ir žmonių likimai atrodo susipynę ir suteikia daug peno apmąstymams, nėra nuspėjamumo, kuris būdingas daugeliui filmų.

Lindos ir senojo psichiatro Benjamino siužetinė linija. Užsimezgusi šių dviejų skirtingų žmonių draugystė tarsi dar kartą patvirtina tai, kad sielos amžius nepriklauso nuo kūno amžiaus. Mašinos pavogimo scena filmui suteikia žaismingumo, primena, kad galima pakvailioti ir sulaukus garbingo amžiaus. Liūdnoji eutanazijos scena filmo pabaigoje suteikia vilties, nes ponas Benjaminas pats nusprendė savo likimą. Nors eutanazija prieštaringai vertinama dabartinėje Lietuvoje, filmo sukurtoje Lietuvoje ji yra įteisinta ir ponas Benjaminas miršta oriai.

Įdomiai atskleidžiami ir patys personažai. Įnoringa ponia Helena sulaukia savo jaunystės meilės apsilankymo. Išsiskyrę jaunystėje, sukūrę kitas šeimas, įsimylėjėliai ir vėl susitinka, tik šįkart pensionate. Buvusi aktorė ponia Monika sumano nusižudyti geležinkelio stotyje suvaidindama Aną Kareniną, bet sutinka žavų vyrą. Senasis pulkininkas įsimyli jauną slaugytoją, prisipažįsta rausiantis pabėgimo tunelį ir paprašo atsikratyti įkalčiais.

Ateities vizija. Keisčiausias filmo aspektas. Televizoriai ir šviestuvai, įsijungiantys suplojus rankomis, daugiakultūrinis, daugiakalbis Vilnius, primenantis Londoną, pranešimai vakaro žiniose apie vis gerėjančią Lietuvos ekonominę padėtį ir daug panašių dalykų kelia nuostabą ir juoką.

Išvados po filmo. Visi bijome senatvės, mirties ir užmaršties, bet tikrai ne kiekvienas gali sau leisti, kad ir naujojoje modernioje Lietuvoje, gyventi prabangioje viloje su kiekvieną, net menkiausią, norą pildančiu personalu. Herojai yra seni ir užmiršti, bet tai tikrai nėra blogiausias variantas praleisti senatvei. Vien dėl to filmas nėra niūrus ir liūdnas.

 

Komentarai
Pasidalinkite