Jauti.lt http://www.jauti.lt Jaunimo Tinklaraštis Wed, 22 Jun 2016 13:23:30 +0000 lt-LT hourly 1 https://wordpress.org/?v=4.5.3 ,,Behemoth“ – skandalingiausia grupė šią vasarą Lietuvoje http://www.jauti.lt/behemoth-skandalingiausia-grupe-sia-vasara-lietuvoje/ Wed, 22 Jun 2016 13:17:23 +0000 http://www.jauti.lt/?p=26873 [skaityti toliau]]]> Jie buvo išprašyti iš Rusijos, jų koncertus atšaukinėjo gimtojoje Lenkijoje, jų lyderis buvo teisiamas dėl šventvagystės už scenoje suplėšytą Bibliją, beveik kiekvienas jų pasirodymas aplimpa religingų žmonių skundais. Tačiau tuo pat metu jie vadinami vienais geriausių sunkiosios muzikos atlikėjų ir yra laukiami didžiausiose pasaulio scenose. Drąsiai laisvės, saviraiškos ir religijos temomis žongliruojantys lenkai „Behemoth“ liepos 14-17 d. Anykščiuose, festivalyje „Devilstone“, patikrins lietuvių žodžio laisvės ir pakantumo lygį.

Pasirinkdami šią grupę, svarstėme įvairiausius scenarijus ir žmonių reakcijas. Šalyje, kur skandalus įžiebia padažu aplieta maldaknygė ar širdį laikančio monstro plakatas, sprendimas pasikviesti „Behemoth“ yra gana rizikingas. Be to, mūsų festivalis ne kartą yra sulaukęs griežtos kritikos dėl radikalių grupių pasirodymų. Vis dėlto, tikime, kad mūsų visuomenė turi būti tolerantiškesnė. Pats laikas suprasti ir išmokti į visa tai žiūrėti tiesiog kaip į meną, kad ir koks ekstremalus jis būtų“, – komentuoja ,,Devilstone“ kūrybos vadovas Vaidas Voronavičius.

Behemoth, asmen. nuotr.

Behemoth, asmen. nuotr.

 

Nenuostabu, kad „Behemoth“ savo drąsią pasaulėžiūrą ir ribas laužantį įvaizdį susikūrė religingumu garsėjančioje Lenkijoje. Kuo daugiau suvaržymų, tuo labiau norisi jiems priešintis. „Behemoth“ yra vieni iš tų, kurie neigia ne pačią religiją, bet dviprasmiškas jos nuostatas, istorinį kontekstą ir laisvės ribojimą. Grupės lyderis, protas ir siela Adam Nergal Darski ne kartą yra pasisakęs, ką jam reiškia paskutinio albumo ,,The Satanist“ pavadinimas. Pasak jo, tai vienas stipriausių nepriklausomybės, nesuvaržytos valios ir laisvės simbolių, todėl grupės pasirodymuose netrūksta okultinių simbolių, šventvagiškų ritualų imitavimo ir kitų žaidimų su publikos tolerancijos ribomis.

Behemoth“ kūryboje labai svarbus šio ir anapusinio pasaulio santykis. Pats grupės lyderis yra buvęs per plauką nuo mirties, tačiau sugebėjo įveiki leukemiją. „Aš tiesiogine to žodžio prasme nugalėjau mirtį, todėl galiu apie ją kurti, nes gerai suprantu, kas tai yra, kai kiti tik spekuliuoja. Negali būti poetas, nebaigęs universiteto. Nesakau, kad kiti savo kūryboje negali garbinti mirties – tai šventa karvė metalo kultūroje. Visgi man artimesnis dualizmas – tamsa ir šviesa kartu“, – savo interviu yra sakęs Nergalas.

Tai jau ne pirmas kartas, kai festivalyje „Devilstone“ grojantys atlikėjai sukelia daug skandalų dėl savo pasirodymo. 2010 metais koncertavę norvegai „Mayhem“ savo sceniniu įvaizdžiu papiktino religinę Anykščių krašto bendruomenę. Biblijos scenoje niekas neplėšė, tačiau kunigo sutana apsirengęs ir jo pozą imituojantis vokalisto įvaizdis, jo bendravimas su publika, kiti scenografijos elementai ir visas pasirodymo turinys buvo interpretuotas kaip neapykantos skatinimas, pasityčiojimas. Tiesa, mėginimai apginti religinės bendruomenės pretenzijas teisme, rezultato nedavė. Pasak organizatorių, panašių reakcijų gali sulaukti ir pagrindinės šių metų festivalio grupės „Behemoth“ pasirodymas, tačiau tikimasi to išvengti.

Behemoth, asmen.nuotr.

Behemoth, asmen.nuotr.

Lietuvoje „Behemoth“ jau yra groję 2005 m. Vilniuje, o šį kartą turės progą pasirodyti daug didesnei gerbėjų auditorijai festivalyje „Devilstone“. Čia liepos 14-17 dienomis keturiose scenose pasirodys 35 atlikėjai: alternatyvios, roko ir ekstremalios muzikos grupės, keletas DJ iš Europos ir atokesnių pasaulio kraštų, išskiriant ir aktualiausius kūrėjus iš šių dienų Lietuvos alternatyviosios scenos. Festivalyje be „Behemoth“ taip pat gros „Napalm Death“, „Truckfighters“, „1000mods“, „The Soft Moon“, „Uncle Acid & The Deadbeats“ ir daugybė kitų. Muzikinę programą papildys kitos festivalio meninės, muzikinės, aktyvios ir edukacinės dalys.

Video:

www.youtube.com/watch?v=h6QYPL4BagE (,,Behemoth“ lyderio mintys apie Dievą, religiją. Titrai anglų kalba)

www.youtube.com/watch?v=bdXc-GxKrDE

www.youtube.com/watch?v=SnTL1L8a6YI

,,Devilstone“ pranešimas spaudai

]]>
Lukas Kuchtovas: „Aš tikrai dievinu muziką“ http://www.jauti.lt/lukas-kuchtovas-as-tikrai-dievinu-muzika/ Wed, 22 Jun 2016 10:20:14 +0000 http://www.jauti.lt/?p=26855 [skaityti toliau]]]> Visi mėgstame klausytis muzikos, tačiau kai kurie iš mūsų ir patys svajoja pradėti muzikinę karjerą. Šiandien kalbamės su jaunu atlikėju, savimi pasitikinčiu ir tvirtą savo nuomonę turinčiu Luku Kuchtovu, kuris mums papasakos apie savo muzikinį kelią, požiūrį į kūrybą ir netgi duos naudingų patarimų, kaip sėkmingai pradėti kurti muziką.

Papasakok apie savo kūrybinę veiklą, kokią muziką kuri? Kokia pagrindinė tavo dainų tematika?

Aš kuriu gan įvairią muziką. Nuolat keičiasi mano mintys ir idėjos, visada norisi jas įgyvendinti. Tačiau dabar dirbu ties vienu žanru ir tikiuosi greitai galėsiu žmonėms parodyti, ką turiu!
Mano dainos dažniausiai yra apie meilę, kaip ir dauguma kitų. Man patinka apie ją rašyti. Įkvėpimas dainų tekstams mane užklumpa įvairiausiose vietose. Tada skubu viską užrašyti arba įrašyti į telefoną.

Lukas Kuchtovas, photo by: Jakutis Julius

Lukas Kuchtovas, Juliaus Jakučio nuotrauka 

Kaip ir kada prasidėjo tavo kūrybinis kelias? Kas paskatino pradėti kurti muziką?

Viskas prasidėjo  2013 metų pradžioje, kai tiesiog parašiau kažkokį kvailą repą ir įkėliau į Facebook’ą. Surinkau daug ,,like“, bet po to supratau, kad  kažkas negerai. Supratau, kad sukėliau juoką, tačiau daug kam ir patiko! (juokiasi). Tada norėjosi įrašyti daugiau dainų. Norėjau, kad kiekviena daina būtų geresnė už praeitą. To siekiu ir dabar. (šypsosi)

 Kuri tavo paties daina tau labiausiai patinka? Kodėl?

Man labiausiai patinka mano naujausia daina ,,Jūros“. Prie jos praleidau gana daug laiko ir man ši daina yra labai artima.

Ar tau svarbus populiarumas ir ar auditorijos nuomonė turi įtakos tavo kūrybai? Galbūt esi vienas iš tų atlikėjų, kurie kurdami tiesiog išreiškia save ir aplinkinių nuomonė jiems nėra labai svarbi?

Na, tą populiarumą galima suprasti skirtingai. Aš norėčiau būti populiaresnis vien dėl to, kad mano muziką išgirstų daugiau žmonių. Aš save laikau menininku ir tiesiog noriu, kad žmonės galėtų pasigrožėti mano menu. Žmonių nuomonė mano muzikai įtakos visiškai nedaro. Man yra vis vien.  Tiesiog darau tai, kas man patinka ir manau, kad kartais privalai neklausyti kitų nuomonės.

Kokie tavo ateities planai? Ko norėtum pasiekti muzikos srityje?

Noriu išvykti į užsienį ir ieškoti kelių ten. Lietuvos muzika yra nuobodi. Radijo stotyse groja tas pats per ta patį, o talentingų atlikėjų turime tiek, kad būtų galima ant rankos pirštų suskaičiuoti. Tiesiog noriu būti išgirstas ten, kur yra platesnės auditorijos.

Lukas Kuchtovas, photo by: Žilvinas Drevinskas

Lukas Kuchtovas, Žilvino Drevinsko nuotrauka

Galbūt turi kokį nors autoritetą? Kas tavo mėgstamiausias atlikėjas?

Iš tiesų vieno autoriteto neturiu, bet turiu begalę mėgstamiausių atlikėjų. Esu vienas didžiausiu Drake, The Weeknd ir Bieberio gerbėjų. Tikrai! Teko būti Drake’o koncerte per savo 18 gimtadienį ir tą dieną turbūt atsiminsiu visą savo gyvenimą!

 Kokią vietą tavo  gyvenime užima muzika?

Na, aš turiu ir kitų užsiėmimų, be to, studijuoju, tad labai sunku viską suderinti. Tačiau kiekvienai sferai stengiuosi skirti pakankamai laiko.

Nors, šiek tiek meluoju, nes mokslai lieka paskutinėje vietoje (juokiasi). O  muzika mano gyvenime, vis dėlto, užima pirmąją vietą, nes ji mane nuolatos supa. Aš jos visada klausau. Visada rašau. Visada bandau groti. Aš tikrai dievinu muziką.

 Ką savo dainomis stengiesi perteikti klausytojui?

Tiesiog noriu, kad žmonės suprastų, koks aš esu, nes į mano dainas sudėtos mano mintys.

Ar turi kokį nors muzikinį išsilavinimą? Manai, jog tai muzikantui yra svarbu? 

Neturiu, nors galbūt praverstų. Bet tikrai manau, kad nereikia muzikinio išsilavinimo tam, kad galėtum kurti muziką. Aišku, tai, bet kokiu atveju, padeda, bet nėra būtina.  Yra begalė atlikėjų, kurie yra baigę įvairiausias kitas specialybes. Yra atlikėjų, kurie net nėra baigę mokyklos. Aš visai norėčiau baigti literatūros mokslus, kad patobulinčiau tekstų rašymą. 

 Ką galėtum patarti kitiems muzikaliems jaunuoliams, kurie nori pradėti muzikinę karjerą? Ko, tavo manymu, reikia, kad pasisektų?

Svarbiausia, suprasti – jeigu tau kažkas patinka ir tave tai ,,veža“, tai ir daryk! Nereikia klausyti kitų nuomonės, nes aplinkiniai dažnai sako, kad tau nepasiseks, juk yra begalė kitų atlikėjų.. Juk suprantat.. Todėl reikia tiesiog mėgautis tuo, ką darai. Bandyti kurti, groti ir tiek! O kad pasisektų, reikia būti originaliam ir šiek tiek kitokiam. Aišku, jeigu tave pastebi, gali padėti ir prodiuseriai.

Lukas Kuchtovas

Lukas Kuchtovas, asmen. nuotrauka

Luko Kuchtovo YouTube kanalas.

Luko Kuchtovo Facebook puslapis.

Luko Kuctovo Instagram paskyra.

]]>
Interviu su VŠĮ ,,Penkta koja“ savanore: ,,Būna, kad nereikalingą šunį tiesiog pririša prie tvoros“ http://www.jauti.lt/interviu-su-vsi-penkta-koja-savanore-buna-kad-nereikalinga-suni-tiesiog-pririsa-prie-tvoros/ Sat, 11 Jun 2016 12:43:41 +0000 http://www.jauti.lt/?p=26804 [skaityti toliau]]]> Su Aira Margarita Mozūraityte, viena iš VŠĮ „Penkta koja“ gyvūnų prieglaudos savanorių, susitinkame prie Kalniečių parko. „Norėjau ateiti anksčiau, bet kaip tyčia užtrukau darbe,“ ‒ nusijuokia pašnekovė, pasveikinusi mane draugišku apkabinimu. Ji pasiūlo prieš pokalbį nusipirkti ledų – juk tokia karšta diena. Su ledų porcijomis rankose įsitaisome parke ant suolelio priešais tvenkinį, kur kalbamės apie savanorystę gyvūnų prieglaudoje.

Kada pradėjai savanoriauti „Penktoje kojoje“? Kaip kilo ši idėja?

Viskas prasidėjo tada, kai iš „Penktos kojos“ pasiėmiau kalytę. Aišku, ji tapo mano geriausia drauge. Pamačiau, kaip ten šunys gyvena ir liūdi be šeimininkų. Paskui, maždaug po pusės metų, nusprendžiau, kad man reikia veiklos. Nuvažiavau į prieglaudą vieną kartą, antrą. Dabar jau apie ketverius metus esu ,,Penktos kojos“ dalis. Nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be šios veiklos. Nė sekundės to nesigailėjau.

Ar nesunku derinti darbą ir veiklą prieglaudoje?

Darbe susidėliojau tokį grafiką, kad dirbčiau tik darbo dienomis, o šeštadieniais galiu labai laisvai važinėti į prieglaudą, taigi laisvadienius aš leidžiu ten. Nors jeigu tik galėčiau, aš kasdien lankyčiau šunis, bet iš kažko reikia pragyventi, kad galėčiau pas juos važiuoti.

13388849_1039388556115141_458017523_o

Asmeninė nuotrauka

Artimieji, draugai ar antra pusė nesiskundžia, kad per daug laiko praleidi prieglaudoje ir jiems nebeskiri dėmesio?

Visi artimieji žino, kad aš esu „šunininkė“ – šunys yra mano gyvenimas. Tad jie supranta, kad jeigu pradėtų priekaištauti, atimtų iš manęs džiaugsmą ir susilauktų tik nepasitenkinimo. Kas mane myli, jau prie to priprato. Ir tikrai nesiskundžia.

Kokių savybių labiausiai reikia žmogui, norinčiam pradėti dirbti prieglaudoje ir rūpintis gyvūnais?

Pirmiausiai reikėtų mylėti juos, nes kaip gali rūpintis kažkuo, kam nejauti šiltų jausmų? Tikrai reikia ir atsidavimo, nes šunų yra ne vienas ir ne du, vien Garliavoje šiuo metu yra apie 60 šunų. Kol visais pasirūpini, pamaitini, sugaišti ne vieną valandą, tad ir atsidavimas būtinas. Taip pat reikia kantrybės, nes būna šunų, kuriuos skriaudė šeimininkai. Prisimenu ne vieną situaciją, kai šuo pusę metų neprisileido nė vieno savanorio ir turėdavome, sutelkę visą kantrybę, surasti kelią, kaip prieiti prie gyvūno. Tačiau paskui toks šuo tampa geriausiu tavo draugu – pamatęs tave šokinėja iš laimės ir laukia tavęs atvažiuojančio. Ir dar – nebijok šunų, nes jie puikiai jaučia baimę.

Minėjai, kad, kai tik turi galimybę, visą dieną praleidi prieglaudoje. Kaip atrodo įprasta diena „Penktoje kojoje?“

Mano įprasta diena prasideda dar dieną prieš, nes namuose priruošiu gyvūnams visokių skanėstų – makaronų, košės su mėsa. Noriu, kad šuneliams būtų skanu, nes sausas ėdalas per visą savaitę jiems atsibosta. Todėl šeštadieniais aš juos palepinu. Vos tik atvažiavę į prieglaudą, iškart pamaitiname šunis. Jie žino, kad tą dieną bus palepinti, todėl mus pasitinka džiaugsmingu lojimu.

Tuomet vieni pakeičia vandenį, kiti surenka gyvūnų išmatas, jeigu yra ligonių, sutvarkome jų žaizdas. Smagiausia dalis yra šunų vedžiojimas ir šukavimas, aišku, jeigu tam lieka laiko.

Kai pasiimti šuns atvažiuoja žmonės, reikia jiems parodyti visus gyvūnus ir apie juos papasakoti. Tai irgi užtrunka.

Taip pat reikia tvarkyti teritoriją. Žiemą į kiekvieną būdą patiesiame šiaudų, kad būtų šilčiau.  Jeigu lyja ir lauke telkšo balos, patiesiame šieno arba uždengiame duobes lentomis, kad šunims netektų braidžioti po balas.

Štai tokia mano diena prieglaudoje. Jeigu pavyksta daugiau laiko praleisti šunis vedžiojant ar maudant, tą ir darau.

Asmeninė nuotrauka

Asmeninė nuotrauka

Kokių sunkumų kyla rūpinantis tokia gausybe, galima pavadinti, augintinių?

Man asmeniškai sunkiausia būna, kai išsirenku savo numylėtinius, o paskui juos tenka padovanoti (juokiasi). Aš žinau, kad jie tikrai iškeliauja į gerus namus, nes bet kam savo šunų neatiduodame, bet vis tiek atrodo, kad tai yra tavo nuosavas šuo. Tada galvoji: „Kaip bus, kai atvažiuosiu kitą savaitę į prieglaudą ir jo nebematysiu?“. Tokios akimirkos būna sunkios, bet per ketverius metus pripratau, kad taip reikia, tokia tvarka.

Taip pat sunku, kad ne visiems gali skirti tiek dėmesio, kiek norėtųsi. Kaip ir sakiau, šunų dabar yra apie 60, netgi po 10 minučių kiekvienam skirti yra beveik neįmanoma. Laiko ir taip neturime daug, o pirmiausia reikia padaryti svarbiausius darbus. Jeigu dar kas nors suserga… Visiems jiems norisi dėmesio, bet tiesiog nespėji jo duoti, kad ir kaip gaila.

Jūsų „Facebook“ profilyje (VŠĮ ,,Penkta koja“) skaičiau, kad būna ir taip, jog prie prieglaudos vartų palieka pririštus šunis.

Tikrai būna, kad randame prie tvoros pririštus šunis. O kas juos atvežė? Geras klausimas. Niekas nežino, kaip ir dėl kokių priežasčių. Pasitaikė ir tokia situacija, kai už prieglaudos teritorijos buvo paliktas narvas, kaip jį dabar vadiname „gyvybės langelis“.  Ryte atvažiavęs savanoris rado ten paliktą šunį. Jokio raštelio, kas ir kaip. Tiesiog atidavė šeimos narį, o kaip jis gyvens toliau, niekam neįdomu.

Atsitinka ir taip, kad kažkas paskambina ir praneša, jog yra šuo, kuriam trūksta priežiūros, juo nesirūpina šeimininkai?

Būna, kad asocialaus žmogaus kaimynas paskambina ir pasako, kad šis savaitę nemaitina savo šuns. Tokiu atveju, mes stengiamės gražiuoju su tuo žmogumi susitarti, kad jis mums atiduotų savo augintinį. Nuvažiuoji ir pamatai, kad iš šuns likę tiktai kaulai ir oda. Dažniausiai tie žmonės sutinka, nes vis tik turi širdį ir supranta, kad gyvūnui pas mus bus geriau. Iš tikrųjų, variantų būna visokiausių, pavyzdžiui, kas nors nuveža savo šunį į mišką ir pririša. Kai randame tokį šunį, jis būna išsekęs, su erkių kalnais arba erkutėmis, sukeliančiomis odos ligas. Ko tik žmonės neprisigalvoja…

Asmeninė nuotrauka

Asmeninė nuotrauka

Minėjai, kad vien Garliavoje yra apie 60 šunų ir nuolat ieškote jiems bent laikinų globėjų. Ar daug atsiranda žmonių, norinčių pasiimti šunį laikinai globai?

Galėtų būti daugiau. Mums, savanoriams, atrodo, kad tokių žmonių yra truputį per mažai – laikinų globėjų per mėnesį atsiranda galbūt vienas ar du žmonės, kurie pasiima porą šunų. O skaičiuojant su Linksmakalniu, su visais gyvūnais pas laikinus globėjus, yra apie 200 šunų. Jų vis daugėja – atsiranda ir mažų šuniukų, ir žmonės atveža, ir patys randame. Lietuvoje  būti laikinais globėjais dar nėra populiaru. Tikimės, kad žmonės taps tolerantiškesni ir bent jau kol mūsų gyvūnai ras naujus namus, pasiims juos bent kuriam laikui. Nors, iš kitos pusės, būna tokių atvejų, kad žmonės pasiima šunį laikinai globai, o pasilieka visam laikui.

Dažnai nutinka taip, kad žmonės pasiima gyvūną visam laikui, tačiau po mėnesio grąžina į prieglaudą, nes tiesiog kažkas nepatiko?

Tikrai yra buvę ne vienas ir ne du atvejai. Labai daug žmonių mūsų globojamus šunis įsivaizduoja kaip signalizacijas ─  šuo būtinai turi atlikti saugojimo funkciją. Jeigu šuo neloja atėjus svetimam, nepažįstamam žmogui, jis jau blogas šuo. Arba, pavyzdžiui, atvažiuoja šeima ir sako: „Mes įsivaizdavome, kad šuo namuose bus ramus, nieko nedarys, per savaitę ar dvi pripras prie naujo režimo.“ Taip neatsitiks, juk šuo gyveno prieglaudoje. Jeigu jis ten praleido ilgesnį laiką, žmonės turi suprasti, kad tokiam gyvūnui reikia atsidavimo ir meilės. Gali praeiti keli mėnesiai, kol jis pripras prie visos tvarkos. Žmonės tokiu atveju neturi kantrybės ir tingi užsiimti šuns priežiūra. Tačiau jeigu negalvoji apie tokią atsakomybę, geriau visai neimk gyvūno.

Teko skaityti apie vienoje Didžiosios Britanijos prieglaudoje gyvenančią Frėją, kuri namų neranda jau septintus metus. „Penktoje kojoje“ tokių senbuvių yra?

Yra. Kai pradėjau savanoriauti, prieglaudoje jau buvo Rokė ir Princas. Tikrai nuostabūs šunys, tačiau jų išvaizda yra kiek kitokia, todėl žmonėms jie neatrodo mieli. Rokė ir Princas gyvena prieglaudoje jau tikriausiai penkerius metus ir yra tapę prieglaudos dalimi. Jeigu kažkas juos pasiims, mes labai džiaugsimės.  Jei ne, vadinasi, tie šunys užbaigs savo dienas pas mus, nes gyvūnų nemigdome.

Prieglaudoje turbūt galima pasisemti tiek teigiamų, tiek neigiamų emocijų? 

Asmeninė nuotrauka

Asmeninė nuotrauka

Tikrai taip. Labai daug emocijų sukelia situacijos, kai vienas iš gyvūnų rimtai suserga, o tu žinai, kad niekaip negali jam padėti. Jeigu šuo labai kankinasi, tenka jį ir užmigdyti. Tada labai skauda širdį. Jeigu tik galėtume, atiduotume rankas ir kojas, kad tik gyvūnai pasveiktų, tačiau ne viskas priklauso nuo mūsų ar veterinarų. Kalbant apie linksmas akimirkas – nuvažiavęs ten pamiršti visas savo problemas ir pasisemi džiaugsmo. Gyvenimas tampa bene tūkstantį kartų geresnis, pradedi vertinti tai, ką turi.

Kaip gyvūnų mylėtojai galėtų prisidėti prie „Penktos kojos“ veiklos?

Iš tikrųjų, norint užsiimti tokia veikla, reikia turėti pakankamai daug drąsos ir stiprybės. Pati buvau pakvietusi artimuosius į prieglaudą, tačiau  jiems per daug gaila ten gyvenančių šunų. Tačiau gailėdamas gyvūno namuose, jam nepadėsi. Atvažiavęs į prieglaudą gali atvežti maisto, pavedžioti ─ galbūt pasivaikščiojimas su tavimi gyvūnui bus džiaugsmingiausias įvykis per visą savaitę.

Atvažiuokite, pamatykite prieglaudos kasdienybę. Visi savanoriai labai draugiški, o ir pats, padėdamas gyvūnams, pajunti tokią ramybę… Reikia atvažiuoti ir bent jau pabandyti. Galbūt manydamas, jog ši veikla ne tau, klysti ir tiesiog nenori išeiti iš komforto zonos.

Parengė Gerdvilė Gudaitytė

]]>
Geriausių „Kino pavasario“ filmų turas per Lietuvą: „Kino karavanas“ aplankys 22 miestus http://www.jauti.lt/geriausiu-kino-pavasario-filmu-turas-per-lietuva-kino-karavanas-aplankys-22-miestus/ Wed, 01 Jun 2016 15:22:03 +0000 http://www.jauti.lt/?p=26795 [skaityti toliau]]]> Atsinaujinęs projektas „Kino karavanas“ pradeda savo kelionę po Lietuvos regionus, kur rodys festivalio „Kino pavasaris“ žiūrovų labiausiai pamėgtus filmus. Keturis mėnesius – nuo gegužės pabaigos iki rugsėjo pabaigos – 22-ių šalies miestų gyventojai bus kviečiami į nemokamus kino seansus. Jų metu bus galima ne tik pamatyti filmus, bet ir dalyvauti įdomiose diskusijose su festivalio komanda, kino kritikais bei apžvalgininkais. Viso planuojama surengti net 50 nemokamų kino seansų.

Kino prieinamumas mažesniuose miestuose

Kardas iš filmo Meilė ir malonė (asmen.nuotr.)

Kardas iš filmo Meilė ir malonė (asmen.nuotr.)

Pasak „Kino pavasario“ vadovės Vidos Ramaškienės, projekto „Kino karavanas“ tikslas – tęsti festivalio misiją ir užtikrinti kokybiško kino prieinamumą ne tik didmiesčiuose, bet ir regionuose, o vasara – tam puikus metas.

V. Ramaškienės teigimu, pagrindinis šio projekto siekis – atvežti išskirtinius, naujausius Europos kūrėjų filmus į tas Lietuvos vietoves, kuriose nėra kino teatrų, kur galimybės pamatyti autorinį, aukščiausios meninės vertės kiną yra labai ribotos.

„Be galo džiaugiamės, jog „Kino karavanas“ šiemet vėl keliaus po šalies miestus ir miestelius. Mūsų partnerio „ŽEMAITIJOS – ilgaamžės tradicijos“ dėka net 50 kino seansų Lietuvos žmonėms surengsime visiškai nemokamai. Šiais metais prioritetą teiksime kino rodymui po atviru dangumi, taigi, visi žiūrovai tikrai ras sau vietą priešais ekraną“, – sako „Kino pavasario“ vadovė.

Išskirtiniai susitikimai su kino žinovais

„Kino karavano“ organizatoriai žada, kad kino seansų metu vyks ir išskirtiniai šilti bei jau anksčiau daug populiarumo susilaukę edukaciniai susitikimai su kino profesionalais. Diskusijų su jais metu žiūrovai geriau susipažįsta su rodomo kino problematika ir temomis, pastebi visai kitas, dar nematytas kino kalbos spalvas.

Jau baigiama susiderinti dėl susitikimų su  „Kino karavano“ svečiais: LRT laidos „Durys atsidaro“ vedėja Lolita Bytautaite, legendine kino kritike Izolda Keidošiūte, „Snobo kino“ siela Ryčiu Zemkausku, festivalio „Kino pavasaris“ programos sudarytojais Santa Lingevičiūte, Aiste Račaityte, Mante Valiūnaite ir Rimantu Oičenka. Su „Kino karavano“ žiūrovais pabendrauti žada ir „Kino pavasario“ vadovai Vida Ramaškienė ir Algirdas Ramaška.

Kinas atvažiuoja pas jus!

Su šūkiu „Kinas atvažiuoja pas jus!“ „Kino karavanas“ dažniausiai užsuks į projekto ambasadomis tapusius miestus: Anykščius, Birštoną, Druskininkus, Palangą, Telšius ir Trakus. Taip pat projekto rengėjai planuoja apsilankyti: Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Alytuje, Kelmėje, Gargžduose, Prienuose, Šilalėje, Varėnoje, Ukmergėje, Jurbarke,

Kadras iš filmo Trumanas (asmen. nuotr)

Kadras iš filmo Trumanas (asmen. nuotr)

Raseiniuose, Šakiuose, Utenoje, Lazdijuose ir Biržuose.

Per minėtą laikotarpį bus parodyta 13 filmų: naujausia žymiausio Lietuvos režisieriaus Šarūno Barto drama „Ramybė mūsų sapnuose“, geriausiai šių metų „Kino pavasario“ žiūrovų įvertintas „Trumanas“, festivalį atidariusi ir abejingų nepalikusi muzikinė cirko istorija „Viskas dėl šou“, vieno žymiausių šių dienų kino meistro Aleksandro Sokurovo juosta „Frankofonija“, „Oskarams“ nominuoti „Karas“ ir „Mustangės“, Kanų festivalio programos „Ypatingas žvilgsnis“ nugalėtojas „Avinai“, kultinės grupės „Beach Boys“ istoriją atskleidžianti muzikinė drama „Meilė ir malonė“, jaunimo pamėgtas belgų hitas „Juoda“, naujausia žymaus danų režisieriaus Thomaso Vinterbergo komiška drama „Komuna“, filmai visai šeimai „Berniukas ir pasaulis“, „Neįtikėtina jaunojo išradėjo kelionė“ ir „Mažieji padaužos“ bei kulinarinė kelionė į Peru „Atrandant Gastoną“.

 

Kino karavano“ birželio maršrutas:

Kadras iš filmo Mustangės

Kadras iš filmo Mustangės

  • birželio 3 d. Raseinių kultūros centras, filmas „Berniukas ir pasaulis“;
  • birželio 5 d. Gargždų kino teatras „Minija“, filmai „Berniukas ir pasaulis“ ir „Trumanas“;
  • birželio 10 d. Druskininkų vandens parkas, filmas „Trumanas“;
  • birželio 11 d. „SPA Vilnius Druskininkai“, filmas „Atrandant Gastoną“;
  • birželio 11 d. Birštono sanatorija „Eglė“, filmas „Atrandant Gastoną“;
  • birželio 11 d. Palangos viešbutis „Vanagupė“, filmas „Atrandant Gastoną“;
  • birželio 12 d. Telšių dramos teatras, filmai „Mažieji padaužos“  ir „Meilė ir malonė“;
  • birželio 16 d. Trakų viešoji biblioteka, filmas „Mustangės“;
  • birželio 23 d. Birštono kultūros centras, filmas „Komuna“;
  • birželio 30 d. Anykščių kultūros centras, filmas „Mustangės“.

Apie „Kino karavaną“

Trečią kartą organizuojamą „Kino karavaną“ judėti į priekį skatina noras kokybišką, autorinį kiną padaryti lengvai prieinamą kuo platesnei, įvairaus amžiaus auditorijai, skirtingiems socialiniams sluoksniams. Supažindinant Lietuvos miestų ir miestelių gyventojus su naujausiais pripažintų kino menininkų darbais, turtinamas kultūrinis Lietuvos regionų gyvenimas ir mažinama jų socialinė atskirtis.

Kino Pavasario pranešimas spaudai

 

 

]]>
Aidas Giniotis: „Ugdyti jauną žiūrovą, kuris domėtųsi bei būtų gyvas teatru, yra vienas iš mūsų kelių“ http://www.jauti.lt/aidas-giniotis-ugdyti-jauna-ziurova-kuris-dometusi-bei-butu-gyvas-teatru-yra-vienas-is-musu-keliu/ Sun, 29 May 2016 11:29:49 +0000 http://www.jauti.lt/?p=26770 [skaityti toliau]]]> Išgirdus JO vardą ir pavardę, sunku pamiršti kas JIS  – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (toliau – LMTA) vaidybos ir režisūros katedros vedėjas, profesorius, režisierius, aktorius ir bardas, Keistuolių teatro „galva“. Sunku patikėti, jog tiek apibūdinimų gali tikti vienam žmogui. Apie praūžusį Keistuolių teatro sezoną, naujus iššūkius bei viltis JAUTI.LT skaitytojų dėmesiui – Aidas Giniotis.

Vasara, regis, jau tuoj pat. Kuo bei kokiomis mintims dabar gyvenate?

Šiandien gyvenu studentų diplominais darbais, bet labiausiai – naujais kūrybiniais  sumanymais ir artėjančiais stojamaisiais į LMTA. Kalbant apie juos, šiemet rinksime būsimųjų Keistuolių teatro aktorių kursą. Visada yra įdomu ir nekantru susitikti su jaunais žmonėmis, nes supranti, jog laukia nauja diena, naujas teatras, naujas žingsnis ir… nauja viltis. Visa tai ,,užveda”.

28-asis Keistuolių sezonas buvo tarsi kažko naujo pradžia. Ankščiau rodomas anšlaginis spektaklis „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“ užleido savo pozicijas visiškai kitokiam „Varnui“. Šis spektaklis bemaž visuose Lietuvos teatrų festivaliuose pelnė įvairiausius titulus, buvo itin palankiai įvertintas žiūrovų. Kaip manote, kur glūdi šio spektaklio sėkmės formulė?

nuotr. D. Matvejevo

Sėkmės formulę atrasti ir išrasti yra be galo sunku. Manau,  viskas glūdi tame, jog  mums kiekvienas ėjimas į  ieškojimą bei nežinią yra įdomus iššūkis. „Varno“ pasisekimas irgi neplanuotas. Net su tais pačiais „Brėmenais“, kuomet juos statėm, tikrai negalvojom, kad tai bus anšlaginis spektaklis. Jis mus tiesiog „vežė“, norėjom groti, išreikšti savo požiūrį į hipių kartą, iš jos šiek tiek pasijuokti ir padėkoti už tai, kokią įtaką ji mums darė.  Svarbiausia – atrasti, kas tuo metu tau, kuriančiam, ir kas aplinkui supančiai trupei kirba bei virpa širdyse ir galvose. Jeigu tai įvyksta, spektaklis bus. Įvyks. Vienaip ar kitaip. Linksmas, liūdnas, tragiškas, naujoviškas, šokiruojantis – nesvarbu koks. Kirbėjimas spektaklyje arba užsikoduoja, arba ne. Šiuo atveju, kalbant apie „Varną“, tas kirbėjimas buvo tikras ir jis užsikodavo.

Tai jau ne pirmas Jūsų spektaklis, pastatytas pagal Karlą Gocį. Turbūt esate vienintelis Lietuvoje režisierius, kuris taip artimai „susidraugavo“ su šio autoriaus kūryba.

Visos pjesės, rodos, turi pakankamai panašių bruožų, nes tas pats autorius, tas pats žanras. Pati commedia del’arte, kaip ją pristatė ir kaip ją suprato Gocis, nėra tradicinė, o perėjus per aktorių ir režisieriaus Giniočio rankas, ji tampa kitaip savotiška.  Ateityje svajoju pastatyti  dar vieną  Gocio kūrinį, bet tai bus kiek vėliau. Idėja guli mano planuose ir laukia to momento, kuomet visi aktoriai drauge pasiges žaismingumo bei stebuklo paprastuose dalykuose.

 Keistuolių sezonas baigėsi gana anksti.

Sezoną pabaigėme labai gražiai su eskizu ,,Heraklis”, kurį režisavo Gildas Aleksa, buvęs mano mokinys,  magistrantas. Manau, šiuo spektakliu mes atidarysime ir kitą sezoną. Spektaklis gyvenimiškas, chuliganiškas, netgi įžūlus, tačiau savo esme be galo gilus bei jaudinantis.  Kaip sakoma, ,,su kampu”.

Birželį teatre šurmuliuos jaunieji teatro kūrėjai bei žiūrovai – pirmąkart organziuojate kūrybines dirbtuves. Kaip kilo ši idėja, kokie iššūkiai laukia jaunųjų menininkų?

nuotr. Balto triušio raudono triušio

nuotr. Balto triušio raudono triušio

Kalbant apie dirbtuves – nuo pat Keistuolių teatro įkūrimo pradžios mes turėjom svajonių atidaryti savotišką ,,Keistuollendą“, skirtą patiems mažiausiems mūsų lankytojams. Ilgainiui supratom, jog mes su žiūrovu, kurio veidą atpažįstame salėje, galime bendrauti ir kitokiais būdais. Daugelis sako, jog mes auginame žiūrovą. Yra tiesos – mes stengiamės auginti būsimąjį teatralą, žmogų, kuris kurs teatre. Jis nebūtinai bus aktorius ar režisierius, gal jis rašys apie teatrą, ar padės teatrui išlikti. Pagaliau mums pribrendo mintis, jog reikia nebijoti imtis atsakomybės ir duoti žiūrovui daugiau nei mes galime duoti spektaklio metu. Šią vasarą imamės tikro eksperimento – pasibandyti, ar kitoks kontaktas reikalingas jaunam žmogui, ar mes pajėgūs tą padaryti. Planuodami veiklą kalbame net apie galimybę įkurti Keistuolių teatro studiją, dirbtuves ar būrelį, skirtą įvairaus amžiaus vaikams.

Ugdyti jauną žiūrovą, kuris domėtųsi bei būtų gyvas teatru, yra vienas iš mūsų kelių, kuriuo tikrai žengsim toliau.  Į tai žiūrime atsakingai. Kartais iš tikrųjų pastebiu, jog Keistuolių teatras yra laiptelis žiūrovui ne tik į mūsų pačių  kūrybą, bet ir į kitus teatrus.

Vos pasibaigus stovyklai, laukia Jūsų jau minėti stojamieji į LMTA. Šįmet kartu su Egle Gabrėnaite ir Ieva Stundžyte renkate aktorius į naują Keistuolių kursą.  Ar stojamųjų laukimas jūsų nebaugina?

Absoliučiai baugina. Įdomiausia, jog viskas priklauso nuo ateisiančių. Gali būti super dėstytojas, profesorių profesorius, bet labai daug priklauso, kokie žmonės ateis. Jeigu ateis įdomūs, drąsūs bei kūrybingi, ne tik mokiniai, bet ir mokytojai bei partneriai, tuomet tikrai lauks bendras ir įdomus ketverių metų laikas. Tas laukimas yra smagus, nors kelia baimę ir nerimą, tačiau tu vis tiek ruošiesi ir jautiesi, lyg eidamas į amžiaus pasimatymą.

Nors sezonas tik pasibaigė, ar jau turite planų bei minčių artėjančiam 29-ajam sezonui?

Planą turim – statysiu spektaklį, kuris žada būti savotiškas muzikinis koncertas… Dabar labai sunku ką nors įvardinti, kol nieko apčiuopiamo  dar nepadaryta. Man be galo patinka tai, jog viską reikia pradėti nuo nulio – turi idėją ir jauti kažkur žalią šviesą spindint. Kaip jau minėjau, sezoną atidarysime ,,Herakliu”, kiek vėliau spektaklius statys dvi režisierės: Olga Lapina bei  Eglė Kižaitė. Taigi,  idėjų tikrai yra. Atėjo neblogas metas Keistuolių teatre , kuomet yra daug pasiūlymų, yra iš ko rinktis.

nuotr. D. Metvejevo

nuotr. D. Matvejevo

]]>
„A Place To Bury Strangers“: destruktyvus triukšmas festivalyje „Devilstone“ http://www.jauti.lt/a-place-to-bury-strangers-destruktyvus-triuksmas-festivalyje-devilstone/ Thu, 19 May 2016 14:40:44 +0000 http://www.jauti.lt/?p=26763 [skaityti toliau]]]> Alternatyvios muzikos festivalio „Devilstone“ atlikėjų sąraše specialią poziciją užima eksperimentinių ir nišinių žanrų vardai. Vienas iš jų – „A Place To Bury Strangers“ – postmoderni roko muzikos išraiška iš Bruklino. Atrodo, jog naudojant istorinius žanrus, atrasti naują skambesį nelabai įmanoma, tačiau „A Place To Bury Strangers“ stilių maišyklė įgauna visiškai naują kokybę.

A Place To Bury Strangers (asmen.nuotr.)

A Place To Bury Strangers (asmen.nuotr.)

Keturiuose grupės albumuose reguliariai mainosi skirtingi muzikos stiliai: post punk, shoegaze, noise rock. Iš pirmo žvilgsnio nepiktybiški žanrai „A Place To Bury Strangers“ kūryboje susiplaka su tamsiosios scenos ištakomis. Po šiurkščiu noise sluoksniu ir stingdančiai aukštais dažniais, amerikiečių kūryboje išsiskleidžia ir gerai paslėptas svajingumas.

Savaip ironiška, jog „A Place To Bury Strangers“ būgnininkas pagal užsakymą yra pagaminęs būgnų pedalus „Tv On The Radio“ ir U2 – grupėms, tikrai neišsiskiriančioms savo būgnų partijomis. Tuo tarpu šiems amerikiečiams konvulsišką kalenimą dantimis primenantys būgnų ritmai yra viena iš priemonių, padedanti 80-ųjų šokių aikštelę pripildyti sveiku muzikiniu įniršiu.

Pagrindinė emocija, kurią amerikiečiai stengiasi iššaukti koncertuose, yra baimė. Galima drąsiai tikėtis, kad „A Place To Bury Strangers“ nepasigailės ir „Devilstone“ auditorijos. Amerikiečių pasirodymas Anykščiuose yra vienintelis grupės pasirodymas šią vasarą Europoje.

A Place To Bury Strangers (asmen.nuotr.)

A Place To Bury Strangers (asmen.nuotr.)

Alternatyvios muzikos festivalis „Devilstone“, gyvuojantis nuo 2009 metų, kiekvieną vidurvasarį kviečia tūkstantinę auditoriją į Dainuvos slėnį Anykščiuose, ant Šventosios upės kranto. Žanrų įvairove Baltijos regione išsiskiriantis festivalis derina kokybišką, madingą roką su ekstremaliu, rinktiniu metalu. Tarp patvirtintų festivalio žvaigždžių – „Behemoth“, „Napalm Death“, „Uncle Acid“, „The Soft Moon“, „Perturbator“, „Truckfighters“. Trijose festivalio scenose numatyta 40 grupių gyvi pasirodymai, o naktiniai DJ pasirodymai prognozuojami ketvirtoje scenoje. Anykščiuose vykstantis festivalis patrauklus ne tik savo programos turiniu, bet ir aukšto lygio infrastruktūra, saugumu, ypač pozityvia ir įtraukiančia atmosfera. Aštuntas „Devilstone“ truks keturias dienas – liepos 14-17 d. Anykščiuose.

Video:

 

,,Devilstone“ pranešimas spaudai

]]>
,,Bermudų trikampio“ atspindžiai šiandieniniame Vilniaus senamiestyje (I dalis) http://www.jauti.lt/bermudu-trikampio-atspindziai-siandieniniame-vilniaus-senamiestyje-i-dalis/ Tue, 17 May 2016 18:46:40 +0000 http://www.jauti.lt/?p=26751 [skaityti toliau]]]> Viename interviu Bernardinai.lt direktorius Andrius Navickas pasakė: „Kiekviena karta turi savą Vilnių. Tikiu, kad dabartiniai jauni žmonės kuria savąją miesto mitologiją, o tai, kad joje mūsų karta jau svetima tarsi elfai žmonių pasaulyje, tai čia jokia bėda“.  Be abejonės, galėtume tik pritarti šiai minčiai ir pridėti, jog kiekvienas laikas turi savo bendravimo formas ir egzistuoja skirtingos bendravimo erdvės. Būtent šiandien bandysime atkurti vieną iš vėlyvojo sovietmečio kartos Vilniaus senamiesčio bendravimo erdvių – „Bermudų trikampį“. ,,Tai buvo, sakyčiau, dvasiniai orientyrai, kurie leido nepasiklysti. Čia visada buvo savų žmonių, čia pirmą kartą išgirdau Rimo Buroko poeziją, pamačiau, kaip ant popierinės servetėlės Robertas Danys per minutę užrašo grakštų eilėraštį. Man tai buvo gatvės universitetas, veikiausiai net svarbesnis nei tikroji Alma mater“, – šitaip sovietmečio erdvė su nostalgijos gaidele iškyla A. Navicko prisiminimuose. O ką šis ,,Bermudų trikampio“ sąvoką įgavęs reiškinys sako mums? Tikriausiai asmenims, neturintiems nieko bendro su istorija, nieko. Taip jau atsitiko, jog anuomet, vėlyvuoju sovietmečiu buvusi neformaliojo jaunimo erdvė, skirta tiems, kurie nepanoro susilieti su pilka minia ar paklūsti režimo taisyklėms, slėpusi kitokio gyvenimo lūkestį, šiandien grimzta užmarštin. Deja, šių kavinių ir barų atmosferą, persismelkusią kava ir cigaretėmis, bylojančią apie kažkada besirinkusią bohemą, galime pajausti tik dar išlikusių amžininkų atsiminimuose, R. Gavelio romane „Vilniaus Džiazas“ ar keletame mokslinių darbų. Susiduriama su tokia problema, kurią R. Trachimas įvardija „nenoru prisiminti“.

13223619_999822833386753_836465274_o

Pilies g. 20, Picerija ,,Trattoria“, 2016m.

Projekto metu buvo bandoma atkurti „Bermudų trikampio“ erdvę, iš atsiminimuose minimų faktų surasti kavines bei palyginti ką galime rasti šiandiena vietoje jų. Deja, įsitikinta, kad žmonės nežino pastatų istorijos, kuriuose dirba bei nieko nėra girdėję apie „Bermudų trikampį“. Taigi, kad vėlyvojo sovietmečio praeitis, nepradingtų, kaip laivai įplaukiantys į Bermudų trikampį, svarbu prisiminti netolimą praeitį.

Bermudų trikampio pažintį pradedame nuo Gorkio g. (db. Pilies g.) esančios  kavinės „Vaivos“. Atsiminimuose ji apibūdinama kaip bene kosmopolitiškiausia „Bermudų trikampio“ erdvė, kurioje rinkdavosi įvairi publika, „daugiausia – šitų švelnių girtuokliukų“ savo atsiminimuose įvardija R. Trachimas, („Kažkas tokio labai tikro“ 290p.)

13219831_994604260593703_1214275928_n

M. Gorkio g. 18/1, 1977m., kavinės ,,Vaivos“ fragmentas (LYA nuotrauka)

Taip pat nepraleisdamas galimybės išreikšti ir apgailestavimą: „Su vaiku eidavau ir sakydavau: pažiūrėk, „Vaiva“ čia buvo, įeik“. „Man pačiam ten nesinori įeiti dėl to, kad nemalonu.“ Amžininko balse išreiškiamas nusivylimas nėra be priežasties -šiandien vietoj „Vaivos“ įsikūrusi picerija „Trattoria di Ravello“, kurioje jau seniai nebelikę tos erdvės, kurioje slėpdavosi „egzistencinio nerimo kupini veidai“. Dabar tai tik prabangi kavinė, priglaudusi netikėtai užsukusiuosius ar išalkusius turistus, su mūsų praeitimi neturinčius nieko bendro.

13235004_999822790053424_821805930_o

Pilies g. 24, ,,Narutis“, 2016m.

Viešbutis ,,Narutis“ sovietmečio lankytojų žinomas, kaip ,,Afrika“. Šį egzotišką pavadinimą jis gavo todėl, kad prie įėjimo į viešbutį stovėjo didelis fikusas. Ši erdvė išsiskiria tuo, kad tai vienintelis pastatas išlaikęs tokią pačią paskirtį kaip ir sovietmečiu. Įdomu tai, kad skaitytojai interneto puslapyje gali pasiskaityti apie viešbučio istoriją. Deja, viešbučio istorija nutrūksta  ties Antrojo pasaulinio karo pabaiga ir vėl prasideda atgavus nepriklausomybę, kai kalbama apie viešbutyje įvykdyta rekonstrukciją. Todėl tik vaizduotės  ir to meto amžininkų atsiminimų pagalba galime pabandyti atkurti ten vyravusią atmosferą ir aplinką. Žinoma, jog darant 1997m. viešbučio rekonstrukciją, vidiniame kiemelyje buvo uždėtas stiklinis stogas, įrengti liftai. Tad galima teigti, jog įmanoma  vaizduotėje atkurti kaip atrodė ,,Narutis“ sovietmečiu. O kas padėtų atkurti dvasią tvyrojusią toje erdvėje? Čia į pagalbą galima pasitelkti garsųjį Ričardo Gavelio kūrinį ,,Vilniaus džiazas“, kurio veiksmas vyksta garsiajame viešbutyje:

13211076_999822773386759_437520755_o

,,Naručio“ vidus

,, „Narutis“ lygiai toks pat, kaip visada.

Tokios pat sienos, tokie patys veidai.

Sukiužę iškrypusiom kojom staleliai.

Skurdi užkanda, bet kaip sumesta į

metalines lėkštes. Vyrai abejingai

siurbia alų ir pigų vyną, nuo kurio

kraujas virsta smėliu, o kepenyse

užsiveisia kirmėlės. […] Čia tvyro

kvapas, kokį gali užuosti vien

kareivinėse ir geležinkelio stotyse

[…] Žmogaus, kitados lankiusio

„Narutį“, veide įspaustas

neišdildomas ženklas, kurio

prasmės niekas nežino. Jo nerasi,

žiūrėdamas į veidrodį, neįspėsi, kas

išduoda tave esant slaptos „Naručio“

bendrijos nariu.“

Straipsnio autorės: Laura Stankūnaitė ir Vaiva Didžiulytė.

]]>
Orkestras ,,Rakija Klezmer Orkestar“: ,,Gaiviname po II pasaulinio karo išnykusią muziką“ http://www.jauti.lt/orkestras-rakija-klezmer-orkestar-gaiviname-po-ii-pasaulinio-karo-isnykusia-muzika/ Sun, 15 May 2016 11:43:36 +0000 http://www.jauti.lt/?p=26741 [skaityti toliau]]]> Rakija Klezmer Orkestar – tai penkių jaunų vaikinų orkestras, grojantis balkanišką, čigonišką muziką ir litvakišką klezmerį. Klezmeris – tai pasaulietinės žydiškos muzikos kryptis, kuri Lietuvoje po II pasaulinio karo beveik išnyko. Šiuo metu vyrukai važinėja po visą Lietuvą ir ieško žmonių, kurie išgyveno karą ir galėtų bent šiek tiek pagelbėti gaivinant autentišką litvakišką klezmerį. Jūsų akistatai interviu su grupės akordeonistu ir idėjiniu vadu – Dariumi Bagdonavičium. Jis pasakoja apie čigonišką gyvenimą, sunkumus, su kuriais grupė susiduria grodama ant išnykimo ribos esančią muziką ir ateities planus.

Nuotrauka iš Rakija Klezmer Orkestar Facebook

Nuotrauka iš Rakija Klezmer Orkestar Facebook

Kokia yra Rakija Klezmer Orkestar susikūrimo istorija? Kaip išvis šovė idėja groti tokią netradicinę muziką?

Susikūrėme prieš trejus metus, tada visi mokėmės Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. Prieš tai buvau tris ar keturis kartus išvykęs į Balkanus ir mane labai sužavėjo balkaniška muzika, tad  kilo idėja groti kažką panašaus, sukurti balkaniškos muzikos orkestrą. Proga atsirado per šimtadienį konservatorijoje. Susibūrėme į orkestrą ir šį tą pagrojome. Tą datą, kovo pirmąją, ir laikome savo gimtadieniu, nes tada buvo pirmasis mūsų viešas pasirodymas. Vėliau pradėjome groti baruose, kitoje neformalioje aplinkoje. Daugiausia grojome balkanišką muziką, bet vien ja neapsiribojome –  grojome ir čigonišką bei žydišką muziką. Dabar daugiausia orientuojamės į litvakišką klezmerį.

Kai susikūrėte prieš 3 metus, vadinotės Rakija el Cigoneska Orkestar. Prieš porą mėnesių persivadinote į Rakija Klezmer orkestar. Kodėl prioritetą suteikėte klezmerio muzikai?

Studijuoju etnomuzikologiją, todėl mane domina būtent litvakiška klezmerio muzika, kuri apima visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją.

Nuotrauka iš Rakija Klezmer Orkestar Facebook

Nuotrauka iš Rakija Klezmer Orkestar Facebook

Litvakiškas klezmeris yra beveik išnykusi muzika, su kokiais sunkumais susiduriate ją grodami?

Beveik nėra išlikę natų, garso ar vaizdo įrašų, tad labai sunku, ką nors atrasti. Tai, ką randame, turime kuo autentiškiau interpretuoti, tad remiamės tarptautiniais pavyzdžiais. Kitose šalyse klezmerio muzika yra geriau išlikusi, tad stengiamės ja pasiremti. Aišku, kad litvakiškas klezmeris neskambėjo taip, kaip Rumunijoje ar Bulgarijoje, tad, kadangi, esu būsimas etnomuzikologas, remiuosi aplinkinių tautų muzikine tradicija ir taip bandau atrasti tinkamą skambesį. Galime tik daugmaž įsivaizduoti, kokia galėjo būti litvakiška klezmerio grojimo maniera, tad mūsų įsivaizdavimas gali būti neteisingas. Tačiau, manome, kad tai, ką mes grojame yra gana arti autentiškos litvakiškos muzikos. Stengiamės viską daryti profesionaliai, labai domėtis ir įsijausti į muziką. Interpretacija mūsų klezmeryje yra paremta didžiule atsakomybe.

Nuotrauka iš Rakija Klezmer Orkestar Facebook

Nuotrauka iš Rakija Klezmer Orkestar Facebook

Kadangi iki šių dienų beveik neišliko litvakiško klezmerio natų, garso, vaizdo įrašų,  keliaujate pas holokaustą išgyvenusius žmones ir prašote jums padėti. Ar šie žmonės noriai įsileidžia jus į savo širdis? Papasakok, kaip viskas vyksta.

Ne tik važinėjame pas karą išgyvenusius žmones, bet ir su jais kalbamės per bendruomenės susibūrimo šventes, socializacijos vakarus, koncertus. Apie žmones, pas kuriuos galime nuvažiuoti, sužinome iš įvairių kultūros įstaigų, bendruomenių ir kitų žmonių, kurie taip pat tuo domisi iš žurnalistinės ar istorinės pusės. Iš pakalbintų žmonių sužinome kitų žmonių kontaktus ir taip ratas sukasi. Gauname nemažai  patarimų, kaip bendrauti su tais žmonėmis, nes jie yra labai senyvo amžiaus. Jau buvome Žemaitijoje, Žiežmariuose, apvaikščiojom Vilniaus, Kauno bendruomenes. O štai Šiauliuose nieko nepešėm, nes ten jau nieko nebeliko.

Kartais būna, kad patys žmonės nenori kalbėti, būna užsisklendę. Juk, kai žmogus tiek metų pragyvena, bandydamas paslėpti savo tapatybę, dingsta pasitikėjimas ir pasididžiavimo jausmas. Tuo pačiu pasislepia ir užsigniaužia prisiminimai. Tokiose situacijose prireikia ir psichologinių žinių, nes tenka prikalbinti žmogų šnekėti apie tai, ką jis stengiasi paslėpti.

Kai nuvažiuojam pas šiuos žmones, viskas priklauso nuo jų. Būna, kad labai sunkiai mus priima ir reikia įgauti tų žmonių pasitikėjimą. Dažnai būna, kad nuvažiavę suprantame, kad žmogus, kurio mums reikia, yra miręs. Tada susitinkame su tais, kurie tiesiog prisimena tą žmogų ir tiek, todėl nesugebame išgryninti daug informacijos, nes tie žmonės jau yra antriniai šaltiniai. Didžiausias viso pašnekesio turinys būna istorija, o su muzika daug sudėtingiau. Žmonės patys jos beveik neprisimena, jau nekalbant, kad kartais tenka susitikti tik su reikiamo žmogaus pažįstamais. Tad po truputį dėliojame šią mozaiką gabaliukas po gabaliuko.

Kai grojote Kauno Laivės alėjoje, jūsų muzika taip sužavėjo romą Aleksą, kad jis pradėjo šokti. Kaip pasibaigė toji istorija?

Nevengiame kartais pagroti gatvėje, tad  kažkada, kai grojome Kaune, priėjo Aleksas ir pasakė, kad jam patinka mūsų muzika, net šokti pradėjo. Jis labai įdomus žmogus, tipinis centro veikėjas. Vėliau išsikalbėjome ir susitarėme susitikti tam tikrą dieną prie fontano. Norėjome įrašyti jo muziką, nes jis būtų labai  puikus autentiškos muzikos šaltinis Rakijos repertuarui papildyti. Neturėjau jo telefono numerio ir tikėjausi, kad jis ateis. Sutartą

Nuotrauka iš Rakija Klezmer Orkestar Facebook

Nuotrauka iš Rakija Klezmer Orkestar Facebook

dieną  mes iš Vilniaus jam atvežėme gitarą, atsivežėme kameras ir diktofoną. Neturėjome jokių patalpų, bet Aleksas buvo sakęs, kad įrašyti galėsime, kad ir ant suoliuko Laisvės alėjoje. Laukėme jo labai ilgai, bet jis taip ir nepasirodė. Puolėme jo ieškoti, o kai praradę viltį jau ėjome į stotį, sutikome jį sėdintį ant suoliuko. Likusį pusdienį prasėdėjome su Aleksu ir klausėmės jo muzikos.

Jūsų Facebook paskyroje yra ir video, kuriame naktį grojate Laisvės alėjoje prie fontano, o žmonės įsiaudrinę šoka. Ar dažnai surengiate tokius netikėtus pasirodymus? Ar jis buvo planuotas?

Mes mėgstame tiesiog išeiti pagroti į gatves. Tai yra čigoniškas gyvenimas. Tada buvo penktadienis, mes ilsėjomės po koncerto ir nusprendėme pagroti, o žmonės pradėjo šokti ir kitus iš barų pas mus tempti. Įvyko toks improvizuotas ,,balius“.

Viešojoje erdvėje kažkodėl vis pasigirsta antisemitizmo apraiškų. Ar nesulaukiate neigiamų komentarų dėl savo muzikos?

Būna, bet labai retai. Manau, kad tokie dalykai jau aprimę, juk sveiko proto žmogus, kuris normaliai sąveikauja su visuomene, tikrai taip nesielgs. Tačiau buvo vienas kartas, kai grojome viename miestelyje. Viduryje koncerto iš salės staiga pasigirdo įžeidžiančių replikų, matyt, kažkas bandė pasirodyti prieš draugus. Nekreipėme dėmesio ir toliau grojome žmonėms, kurie mūsų nuoširdžiai klausėsi. Tiesiog stengiamės to nesureikšminti.

Nuotrauka iš Rakija Klezmer Orkestar Facebook

Nuotrauka iš Rakija Klezmer Orkestar Facebook

Kaip save įsivaizduojate ateityje? Galbūt pradėsite orientuotis į dar kitokią muziką?

Tikrai ne (juokiasi). Mūsų  didžiausias ir artimiausias planas yra išleisti litvakiškos muzikos albumą. Jau dabar repertuare turime apie 2 valandas muzikos. Taip pat planuojame nuvykti į užsienį, nes už Lietuvos ribų vyksta labai daug didžiulių klezmerio festivalių. Taip pat norime nuvažiuoti į Vakarų Ukrainą, į tokį kaimelį, kur yra gyva tradicija groti klezmerį. To labai trūksta pas mus. Dar tolimesni planai, kai mūsų lygis bus pakankamai aukštas, nuvykti į Izraelį. Taip pat norime kitą vasarą Kaune surengti tarptautinį klezmerio festivalį. Suprantama, norime sulaukti ir svarbesnių įvertinimų.

Gaila, kad mūsų visuomenėje žmonės neturi jokio supratimo apie etninę muziką. Stengiamės juos ugdyti savąja. Mūsų kūriniai aranžuoti tikrai profesionaliai, taikomės į aukštą skonį. Tikimės, kad ateityje pavyks pakeisti žmonių požiūrį.

]]>
Jevgenijus iš Tobulėjimo klubo: ,,Jeigu kažko nori – daryk!“ http://www.jauti.lt/jevgenijus-is-tobulejimo-klubo-jeigu-kazko-nori-daryk/ Wed, 11 May 2016 18:14:57 +0000 http://www.jauti.lt/?p=26715 [skaityti toliau]]]> Tobulėjimo klubas – tai visai šviežias jauno lietuvio projektas, skirtas suburti visus Lietuvos žmones, kurie nori tobulėti ir siekti savo tikslų. Tobulėjimo klubo įkūrėjas – Jevgenijus, Jauti.lt papasakojo apie šio dinamiško projekto atsiradimo istoriją, veiklas ir… šį tą daugiau!

Papasakok mums, kas yra Tobulėjimo klubas. Kiek laiko gyvuojate? Kokios jūsų pagrindinės veiklos?

Tobulėjimo klubas yra asmeninio tobulėjimo ir saviugdos vieta. Tai labai draugiška aplinka tiems, kurie nori gyvenime pasiekti daugiau, atskleisti savo potencialą, susidėlioti teisingus gyvenimo prioritetus, tapti laimingais bei sėkmingais. Mūsų tikslas yra labai paprastas – suburti visus žmones, besidominčius asmeniniu tobulėjimu, kiekviename Lietuvos mieste į tobulėti norinčią bendruomenę. Esame, dar palyginus, jaunas projektas, mums yra tik 8 mėnesiai, tačiau jau dabar galime sakyti, kad esame labai ambicingi, žinome, kur einame, turime globalius tikslus ir jie surašyti keleriems metams į priekį.
Mūsų pagrindinės veiklos: žinių perteikimas kitiems žmonėms – rašome įvairius straipsnius, kuriame pirmuosius Lietuvoje motyvacinius fonus kompiuteriui, taip pat mums yra priskirtas pirmas Lietuvoje sėkmės raštas, kurį galima atspausdinti ir pakabinti ant sienos. Taip pat užsiimame labdara, nes mes suprantame, kad reikia ne tik skleisti žinias, bet ir realiai padėti kitiems – gyvūnams, seneliams, vaikams, augantiems be tėvų, žmonėms, turintiems priklausomybes ir panašiai. Dar viena mūsų veikla yra gyvi užsiėmimai – diskusijų vakarai, seminarai bei mokymai. Darome viską, kad žmonės susipažintų ir kiekviename mieste įkurtų bendruomenę, kurioje bendrautų tarpusavyje, siektų tikslų ir tobulėtų kartu gaudami ne tik teorijos, bet ir praktikos.

Kaip kilo Tobulėjimo klubo idėja? Kas tave paskatino jį įkurti?

Viskas prasidėjo tada, kai aš, klubo įkūrėjas  – Jevgenijus, praleidau 6 metus prie kompiuterio nuo ryto iki vakaro žaisdamas vieną vienintelį žaidimą, nes norėjau tapti profesionaliu žaidėju.

Diskusijų vakaras (asmen.nuotr.)

Diskusijų vakaras (asmen.nuotr.)

Praleidau visą savo paauglystę prie kompiuterio, todėl neturėjau draugų, nemokėjau bendrauti, nepasitikėjau savimi. Jaučiausi esantis dugne, tad nusprendžiau pasikeisti ir pradėjau domėtis asmenybės tobulėjimu. Man prireikė daug laiko, kad visos įmanomos knygos būtų perskaitytos, seminarai ir DVD atidžiai peržiūrėti, o audio knygos – perklausytos. Tam buvo skirta ne viena bemiegė naktis, kurios metu aš, atvirkščiai nei daugelis, ne miegojau ar linksminausi, o ugdžiau save. Tai buvo nenutrūkstantis augimo procesas, kurio metu aš įsisavinau daugybę naujų technikų. Deja, to nepakako – norėjosi daugiau, pavyzdžiui, surasti bendraminčių, nes draugų neturėjau. Ilgą laiką laukiau, kol atsiras panašus projektas Lietuvoje. Laikas bėgo, o nieko panašaus, internete man rasti nepavyko, todėl nusprendžiau sukurti jį pats. Kad tai padaryčiau, pasiryžau net išmokti programavimo pagrindų. Kurdamas šį projektą supratau, kad nenoriu, jog jis būtų panašus į bet kurį kitą projektą.

Aš tvirtai tikiu, kad inovacijos gali pakeisti pasaulį. Jos atneša ne tik naujoves, bet ir nuvalo dulkes nuo nusistovėjusių stereotipų bei juos griauna. Todėl reikėjo atnešti į šią nišą visiškai kitokį projektą – kitokio lygio ir kokybės. Man šovė mintis: o, kas, jeigu sukurčiau nepriklausomą projektą visiems?

Pagrindinė projekto idėja buvo suburti visus Lietuvos žmones, kurie nori tobulėti ir siekti savo tikslų. Taip ir gimė projektas, kuris daug kartų keitėsi ir tobulėjo. Galų gale, ilgai brandintas ir ilgai kurtas Tobulėjimo klubas pagaliau išvydo dienos šviesą.

Organizuojate įvairius mokymus ir paskaitas. Ko gali išmokti į juos atėjęs žmogus?

Visų pirma, gauti naujų žinių bei idėjų. Į mūsų susitikimus ateina įvairūs žmonės – jauni ir vyresni, su skirtingomis patirtimis ir nuomonėmis, kiekvienas gali laisvai pasisakyti ir būti išgirstas.

Visų antra, bendravimo su motyvuotais žmonėmis, kurie yra entuziastingi  kurti ir veikti. Sakoma, kad aplinka daro mums didžiulę įtaką, tad būdami tarp sėkmingų žmonių, mes tikrai galime pasikrauti energijos bei motyvacijos.

Visų trečia, Tobulėjimo klubas yra puiki galimybė surasti naujų draugų bei bendraminčių, kurie taip pat nori tapti sėkmingi.

asmen.nuotr.

asmen.nuotr.

Jūsų veikla labai plati: nuo motyvacinių straipsnių ir kelionių iki labdaros. Iš kur tiek laiko ir motyvacijos?

Kai darai tai, ko labai trokšti, visada surasi daugiau priežasčių tai padaryti, nei pasiteisinimų.

Ar dažnai į jus kreipiasi žmonės, praradę motyvaciją stengtis? Kokie jų dažniausi nusiskundimai?

Žmonės mums dažniausiai rašo norėdami padėkoti už mūsų motyvacinius straipsnius.

Kiti nori pasidalinti savo istorijomis ir išgyvenimais. Visada atrašau, patariu, kaip pakeisti esamą situaciją. Bendras visų nusiskundimas – žmonės nori keisti savo gyvenimo kryptį, tačiau nežino nuo ko pradėti.

Ar tiki, kad žmogus gali būti sėkmingas visose srityse?

Jeigu žmogus išsikels adekvačius tikslus, teisingai išskirs prioritetus bei išnaudos savo laiką produktyviai – taip, manau, kad įmanoma.

Tačiau, dažniausiai žmonės nori viską gauti greitai ir be pastangų – tapti sėkmingu verslininku per savaitę, išmokti efektyvaus bendravimo per dvi valandas bei tapti meditacijos žinovu per du seansus. Taip gyvenime nebūna, reikia skirti laiko ir pastangų, norint gauti tai, ko trokštame. Tam reikia ir ryžto, ir drąsos, ir jėgų, ir energijos, o tada, kai entuziazmas išblėsta, reikia žengti toliau. Tai padaryti sunku, tačiau tai patikrina, kaip stipriai mes norime įgyvendinti savo svajonę.

Įsivaizduok, kad į tave kreipiasi žmogus, kuriam nesiseka profesiniame ir asmeniniame gyvenime, kad ir kiek jis stengtųsi. Ką jam patartum?

Visų pirma, nėra tokių žmonių, kuriems nesiseka visur. Viskas priklauso nuo mąstymo – ar mes matome savo klaidas, kaip patirtį ir iš jos mokomės, ar mes padarome išvadas kokie mes esame ,,nesėkmingi”.

Šiais laikais žmonės linkę kritikuoti save, o kritika tik slopina pasitikėjimą. Todėl būtina negalvoti apie save neigiamai, o pasitikėti savimi ir savo jėgomis.

Visų antra, reikia surasti šių pasekmių priežastis ir suvokti, ką reikia keisti, kad tai nepasikartotų.

Ar laikai save sėkmingu žmogumi?

Aš negalvoju apie tai. Aš tiesiog turiu tikslą, viziją ir, kad tai įgyvendinčiau, dirbu nuo ryto iki vakaro, praktiškai kasdien. Mano gyvenimo moto –  ,,Jeigu turi tikslą, siek jo kiekvieną dieną nieko nelaukdamas“.

Apsilankymas senelių namuose (asmen.nuotr.)

Apsilankymas senelių namuose (asmen.nuotr.)

Parašei ,,Gyvenimo vadovą“. Labai skambus pavadinimas. Jautiesi sukaupęs pakankamai išminties, kad galėtum padėti kitiems pasiekti viską, ko tik trokšta?

Tobulėjimo klubo ,,Gyvenimo vadovas“ yra žinios.  Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti, kokias žinias priimti, o kokias atmesti. Atsiranda žmonių, kuriems ta informacija atveria naują požiūrį ir tai puiku. Taip pat yra žmonių, kurie ne iš karto suvokia visas ten išsakytas mintis, tai irgi normalu. Tačiau pastebiu, kad paskutiniu metu žmonės pradeda domėtis tobulėjimu, kas mane labai džiugina.

Kas tau pačiam suteikia daugiausiai motyvacijos?

Man motyvacija yra jausmas, kurį gali pajausti kiekvienas. Kartais būna dienų kai ją jauti, kartais jos stinga. Tačiau, jeigu išsikeli tikslą, kurį nori nenori turi atlikti, tada įvyksta tikri stebuklai. Todėl užsibrėžti teisingą tikslą yra labai svarbu. Taip pat svarbu ir nesustoti pusiaukelėje.

 Koks yra geriausias patarimas, kurį kada nors esi gavęs?

Geriausias patarimas yra –  ,,Nelauk ir negaišk laiko. Daryk tai, kas tau patinka.“

Surasti savo mėgiamą veiklą, aistrą, pašaukimą yra didžiausias gyvenimo džiaugsmas. Jeigu jūs galite įsivaizduoti save laimingą, tai geriausia tikslingai judėti to link. Kai aš užsiimu savo mėgiama veikla – Tobulėjimo klubu, verslo projektais arba klientų konsultacija, aš jaučiuosi lyg daryčiau pačią geriausią investiciją. Aš niekada nesijaučiu praradęs laiko ir nesigailiu, kad visą dieną praleidau kurdamas naują projektą.

Jeigu lauksime, kol atsivers naujos galimybės, galime jų nesulaukti. Gyvenimas paprastas – jeigu mes kažko norime, turime atsistoti, nueiti ir padaryti. Kitaip sakant, jeigu kažko nori – daryk!

TK seminaras (asmen.nuotr.)

TK seminaras (asmen.nuotr.)

Kokie Tobulėjimo klubo planai ateityje?

Daug ,,skanaus“ ir gero: susitikimai, diskusijos ir vizitai į visus Lietuvos miestus. Labai atsiprašau, tačiau visko negaliu atskleisti. Sekite mus ir sužinosite. 🙂

Daugiau apie Tobulėjimo klubą:

Asmeninis Tobulėjimas ir Saviugda

 

]]>
Festivalis „Bliuzo naktys“ pasiūlys „estiškų peiliukų“ pusryčiams ir maudynes su dūdomis http://www.jauti.lt/festivalis-bliuzo-naktys-pasiulys-estisku-peiliuku-pusryciams-ir-maudynes-su-dudomis/ Tue, 10 May 2016 18:11:44 +0000 http://www.jauti.lt/?p=26706 [skaityti toliau]]]> Pozityvusis festivalis „Bliuzo naktys“, liepos 1-2 dienomis vyksiantis Varniuose, prie Lūksto ežero, savo gerbėjus džiugins ne tik kokybiška muzika scenoje, bet ir pašėlusia atlikėjų dvasia, užpildančia kiekvieną kvadratinį metrą. Šiandien skelbiama, kad atvyksta tie, kurie aštriu vokalu skverbiasi po šonkauliais, tie, kurie suburia minią prie scenos net trumpiausiu „Lūpyčių“ motyvu ir tie, kurie gali akimirksniu perkelti festivalį į vandenį.

 

Šią vasarą į festivalį atvyksta „Cathouse Radio“ – ketveriukė iš Tartu, vadinama „kita rimta bliuzo mašina iš Estijos“. Ją suformavo vokalistas Alaras Kriisa, anksčiau grojęs su tarptautinio pripažinimo sulaukusia grupe „Bullfrog Brown“, ir gitaristas Vilho Meieris, daug koncertavęs su Jimmiu „Bluesman“ Lawsonu. Pasikvietę kitus du narius – bosistą Madį Fuchsą ir būgnininką Kallę Kindelį jie greitai sulipo į komandą ir stebėjosi, kodėl anksčiau nebandė groti kartu, nors visi gyveno tame pačiame mieste ir gerai pažinojo vienas kitą.

Cathouse Radio (EE) asmen.nuotr.

Cathouse Radio (EE) asmen.nuotr.

„Cathouse Radio“ muzikoje pasigirsta Naujojo Orleano ir Čikagos bliuzo natų, šiek tiek country, rock ir punk. Specifinis, užvedantis Alaro armonikos grojimas ir jo balsas, iš serijos „skutimosi peiliukai pusryčiams“, susilieja į vieną upę su Vilho agresyvia gitara bei M. Fuchso ir K. Kindelio ekspresija. Nuo jų tiesiogiai neįmanoma atsitraukti – tą „Bliuzo naktų“ publika kartą jau turėjo progos patirti.

Taip pat visi, pernai buvusieji festivalyje, niekada nepamirš, kaip ėjo iš proto su „Baltuoju Kiru“. Šiais metais bus puiki galimybė pakartoti visa tai ir dar daugiau. „Festivalis „Bliuzo naktys“ kelia sentimentus „Baltajam Kirui“, nes tai buvo viena pirmųjų didesnių grupės scenų. Dabar festivalis jau nebeįsivaizduojamas be šios kompanijos.

Mood Sellers Band (LT) asmen.nuotr.

Mood Sellers Band (LT) asmen.nuotr.

Bus labai malonu vėl susitikti „Bliuzo naktyse“, – sakė organizatorius Algirdas Barniškis-Blėka.

 

Kita maloni žinia, kad festivalyje vėlgi gros pernai neįtikėtiną improvizuotą koncertą Lūksto ežere surengę vilniečiai  „Mood Sellers Band“.

„Jų koncertas vandenyje tą karštą dieną buvo kažkas tokio. Ežeras seklus, žmonės sulėkė, vieni stovi vandeny su dūdomis – groja, kiti šoka, dainuoja. Kai orkestras pasuko į krantą, tai atrodė kaip kokio mesijaus ėjimas – minia prasiskyrė ir patraukė paskui muzikantus į vieną ilgą, beprotišką procesiją. Tai yra dalykai, kurie visam laikui įstringa atminty, – sakė A. Barniškis. – Klausėme „Mood Sellers Band“, ar šiemet publika irgi gali tikėtis jų šou ežere. Sakė, mielai pakartotų.“

Lietuvos „Bliuzo naktų“ fanai taip pat puikiai žino Virgilijų Jutą. Pastaraisiais metais praleidęs festivalį dabar Virgis grįš su keliais muzikantais ir projektu „Jutas & Bukartas Shot Band“.

Jutas (LT) asmen.nuotr.

Jutas (LT) asmen.nuotr.

„Virgis naudos taip vadinamą „loop station“, madingą dabartinėje scenoje. Tai skambės šiuolaikiškai. O kadangi mūsų festivalio publika kasmet jaunėja, tokie projektai ypač džiugina“, – sakė Blėka.

Kaip jau skelbta anksčiau, festivalyje „Bliuzo naktys“ taip pat pasirodys amerikiečiai Earl Thomas, Shanna Waterstown, Kid Colling iš Liuksemburgo, kaimynai „Latvian Blues Band“ ir „Coolmans Report“, lietuviai „Arina & Veto Bank“. Bilietus platina „Tiketa“. Pirmadienį, gegužės 16 dieną bilietai brangs.

,,Bliuzo naktų“ pranešimas spaudai

 

]]>