Filosofinė melancholija troleibusuose

pagal | 2020 26 sausio

Žalias ir purtosi, kas? Sakote, kareivis diskotekoje?

Šiandien tai – jau praeito dešimtmečio mįslė/anekdotas su pakitusiu atsakymu, kurį geriausiai žino viešojo transporto gerbėjai, mylėtojai, keleiviai. Net iš miegų prikelti jie atsakytų – tai troleibusas! Taip, tiesa, jis ne visada žalias, bet užpurto geriau nei amerikietiškieji kalneliai. Ir veža jis pačiais įvairiausiais maršrutais, ir stoja pačius keisčiausius pavadinimus turinčiose stotelėse. Apmaudu, bet skrupulingumu pasižyminčios damutės išdidžiai purkšteltų: „Viešasis transportas skirtas tik prasčiokams, juo nehigieniška važinėti, ir apskritai tegul nusiperka kiekvienas po nuosavą automobilį bei negadina nuostabaus kelių peizažo iš konteksto išsiskiriančiais ūsuotais milžinais!”

Bet kokios tos ponios neteisingos gyvenimo filosofų atžvilgiu! Turbūt ne tik joms, bet ir daugeliui sunku įsivaizduoti, kad didieji genijai kasdien trina troleibusų sėdynes, glosto aprasojusius langus, stebi jus, mielieji. Gręžiančiu žvilgsniu ūkanotus veidus skaito. Nereikia tokiems žmonėms nei „15 minučių“, nei valandos, kad galėtų apmąstyti reikiamoje stotelėje nespėjusio išlipti vaikino vidinę tragediją, taip pat ir ypatingų kalbos žinių, kad išgirdę itališkai plepančias merginas nesugebėtų panirti į saulėtosios tiramisu šalies rojų. Visas žemiškasis rojus randasi tarp kelių dešimčių nepažįstamųjų, važiuojančių į darbą, universitetą ar nežinią.

Ir kol vieni traukiasi nuo alkoholiu dvokiančio senuko, būtinai atsiras toks, kuris užsimetęs abejingumo kaukę stebės tuos suraukusius nosis, tą nelaimingąjį ir save – be vietos, prie geltonų vamzdžių prisiglaudusį. Tada ir gimsta mintys, žmogaus filosofija. Ir galvoja apie savo likimą – gal kada ir jis įlips girtas bei nelaimingas, nebeturintis nė vieno apkabinti galinčio žmogaus. Gal paties išmintingojo po dešimtmečių gedės visa sugeriančios troleibusų sienos. Ir tada tą apsimestinai abejingą veidą nušviečia vietinės reikšmės apreiškimas – mąstytojas rado savo mąstymo prasmę!

Tai, žinoma, niekai, palyginus su kasdien įkyriai ignoruojamomis troleibuso sėdynėmis. Kol visos būna užimtos, kiekvienam priverstam stovėti norisi pakeisti padėtį. Bet kai tik kas atlaisvina, ji, ne kartą teko pastebėti, lieka nepaliesta. Iš čia kyla kitas troleibusinis klausimas – „Kodėl, kai gali gauti, jau nebenori?“. Ir kitame troleibuso gale esantys išrinktieji visuomet atrodo daug patrauklesni nei tie, kurie šalia mūsų. Čia jau intelektualioji prancūzų rašytoja Amelie Nothomb pasakytų: „Norėti – tolygu būti išalkusiam“.  Tik kad troleibusų filosofai ne maisto nori. Jiems gyvenimo trūksta. Priešingu atveju, nerastų laiko knaisiotis svetimųjų gyvenimuose…

Bet kas tik nesikapsto po svetimus baltinius. Populiaru užmiršti savo buvimą ir tyrinėti kitų nuokryčius. Lygiai taip pat išlipti kitoje stotelėje nei reikėjo. Tik tam, kad iki galo būtų pažiūrėtas jaunuolių, besiaiškinančių santykius, spektaklis. Visai natūralu pamiršti save, kad taptum troleibusu važinėjančiu filosofu. Tai žmogiška.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *