G. Andriuškevičiūtė: nereikia norėti būti tokiems kaip aš, nes vistiek tokie nebūsit

G. Andriuškevičiūtė

Mokslo metams artėjant link pabaigos abiturientus vis dažniau aplanko mintys ir dvejonės kaip pasirinkti teisingą profesinį kelią. Vienas studijų kryptis atmesdami kaip visiškai neperspektyvias jie masiškai žvalgosi į kitas, taip galbūt prarasdami savo gyvenimo šansą būti tuo, kuo turi būti. Tačiau su mase nuklysta ne visi, neretai randasi ir pavienių žmonių gebančių laužyti nusistovėjusius stereotipus bei nuomones apie potencialias karjeros galimybes ir savo pavyzdžiu parodyti kitus įmanomus kelius.
„Nepavadinčiau to sėkmės istorija. Tiesiog buvo įdomu, todėl ėjau ir dariau. Visada norėjau būti tarp tų žmonių su kuriais patiktų ir galėčiau iš jų kažko išmokti. O perspektyvios ar neperspektyvios specialybės apskritai neegzistuoja, yra tik žmonės – turintys potencialo arba ne.“ – teigia menotyrininkė, žurnalistė, Post Proceso teatro atstovė spaudai bei Vytauto Didžiojo universiteto studentė Greta Andriuškevičiūtė (21). Tik įstojusi į universitetą jauna mergina iš karto ėmėsi ieškoti savanoriškos veiklos, nes suprato, kad norint gyvenime pasiekti daugiau reikia aktyviai veikti ir dirbti ne tik universitete, bet ir už jo ribų.
Apie specialybių paklausą, menotyrininko profesiją bei karjeros galimybes ir pasiekimus kalbamės su G.Andriuškevičiūte.

Apie kokią specialybę svajojai vaikystėje?

Keliauju jau nuo vaikystės ir būtent tokias išvykas laikau neatsiejama savo gyvenimo dalimi, tad ilgai maniau, kad tapsiu kelionių vadove ar gide, tačiau laikui bėgant svajonių sąrašas vis pildėsi, o konkretus specialybės matymas nyko už horizonto. Taip atsirado pavienių troškimų gyvenimą sieti su žurnalistika ar teatru.

11275761_1074366055912273_1002281090_n

Asmeninė nuotr. iš Malaizijos.

Kodėl nusprendei studijuoti menotyrą?

Dar prieš pradedant domėtis studijų programomis žinojau, kad būtent šiame gyvenimo etape labiausiai noriu įgauti kuo platesnį išsilavinimą. Tapti ne kažkokios vienos srities profesionale, o gauti kuo daugiau įvairiapusių žinių ir gaudytis įvairiuose kontekstuose. Tam puikiai tiko menotyros studijos Vytauto Didžiojo universitete, nes jos apjungia ne tik įvairias meno sritis – teatrą, kiną, dailę ar architektūrą, bet kartu suteikia ir žinių apie istoriją, kultūrą, filosofiją, kas manau yra labai svarbu kiekvienam išsilavinusiam žmogui. Šiuo studijų pasirinkimu labai džiaugiuosi ir neįsivaizduoju, ką būčiau galėjusi pasirinkti geriau.

Bet ar galėtum teigti, kad menotyra yra perspektyvi specialybė, o jos diplomas garantuoja gerą darbo vietą? Jei taip, tai kodėl?

Manau, kad perspektyvios ar neperspektyvios specialybės apskritai neegzistuoja, yra tik žmonės – turintys potencialo arba ne. Gali pasidaryti rinkos tyrimą ir išsianalizuoti kokių specialistų galimai reikės po kelerių metų, bet kas iš to jei tą profesiją pasirinksi tik iš reikalo ir dirbsi be entuziazmo? Jokių rezultatų nebus. O menotyros specialistų, be jokios abejonės, reikia ir reikės. Kol egzistuos kultūra, tol bus reikalingi ir menotyrinininkai gebantys reflektuoti tai kas vyksta meno pasaulyje.

Jeigu prakalbome apie tavo specialybę, koks turėtų būti menotyrininkas?

Menotyrininkui svarbiausia išlaikyti atvirą ir šviesų žvilgsnį į meno pasaulį bei jame vykstančius kultūrinius procesus. Nesustabarėti ir neužsiciklinti ties vienaplane pozicija, o gebėti priimti ir kitas. Tai ypač svarbu dirbant ir žurnalistos srityje. Gebėjimas išgirsti pašnekovą, leisti jam kalbėti necenzūruojant, nekritikuoti ir neiti į susitikimą su juo turint išankstinį neigiamą nusistatymą. Kvestionavimas ir abejojimas pašnekovu ar meno kūriniu visada sveikintinas ir reikalingas, bet kritiškas žvilgsnis – niekada, jis neneša nieko konstruktyvaus.

Kokius žmones laikai savo autoritetais? 

Nuostabių žmonių, kuriuos be galo myliu ir vertinu, aplink mane yra labai daug, jie visi vienokiu ar kitokiu būdu darė ir vis dar tebedaro didžiulę įtaką mano asmenybės augimui. Nežinau, iš kur tokia laimė, bet aplink mane jų tiek daug, kad kartais net pati savęs klausiu – kaip taip gali būti? Gal tai kažkoks gebėjimas pritraukti ar įžvelgti žmonėse tą šviesą? Visi mano bendražygiai, kolegos, darbdaviai, dėstytojai bei pašnekovai yra mano didieji gyvenimo mokytojai, kurie mane įkvepia ir iš kurių patirčių stengiuosi kuo daugiau išmokti. Visų dabar nepaminėsiu, bet negaliu nepažymėti mokytojos bei režisierės Neries Karpuškaitės – Akelaitienės, kuri paskatino į gyvenimą žvelgti giliau bei reflektuoti tai, kas vyksta šalia ir nelikti abejingai. Buvimas šalia jos suteikė labai daug. Taip pat daug davė pokalbiai su Gyčiu Padegimu, Ryčiu Zemkausku, vienas neilgas, bet be galo turtingas savo prasme interviu su Jonu Vaitkumi, taip pat Pauliumi Kovu, Osvaldu Stripeikiu. Na, o šiuo metu intensyviai semiuosi žinių iš psichologo, aktoriaus bei režisieriaus Tomo Lagūnavičiaus, kuris savo pavyzdžiu skatina į gyvenimą, kūrybą bei meną pažvelgti ne iš vieno, bet iš kelių perspektyvos taškų.

Kadangi tau menas nėra svetimas, į ką pirmiausiai atkreipi dėmesį, kai ateini į teatro spektaklį?

Tiek atėjus į spektaklį, tiek į verslo konferenciją man be galo įdomu atkreipti dėmesį į žmones, kokie tipažai lankosi vienuose ar kituose renginiuose, paanalizuoti aplinkybes, kodėl jie būtent čia, kas lėmė tokį jų pasirinkimą. Dažnai renginiuose dalyvaudama kaip žurnalistė ar kritikė turiu galimybę juos ir pakalbinti, užmegzti dialogą ir taip pažinti dar naują ir individualų žmogaus pasaulį, būtent ši galimybė ir yra man kaip viena didžiausių vertybių.
Žiūrint spektaklį, ilgą laiką dėmesį kreipiau tik į turinį, jo prasmę ir aktualumą, tačiau bendradarbiavimo su T. Lagūnavičiumi dėka, pradėjau matyti ir pačią spektaklio formą, režisūrinius sprendimus. Po truputį randasi atsvara ir gebėjimas skirstyti dėmesį.

Kaip dažniausiai stengiesi interpretuoti meno kūrinį (spektaklį), jei tau jis visai nepatiko?

Kartą vienas teatro kritikas juokavo, kad aš su savo recenzijom esu labai teigiamas žmogus (juokiasi). Ir iš tikro – visada bandau kūrinyje atrasti kažką šviesaus ir teigiamo, tačiau, visgi, kartais pasitaiko ir tokių spektaklių, kur kažką gero atrasti yra pernelyg sudėtinga, tada stengiuosi eiti į dialogą su kūrėjais ir kalbėtis, klausti, galbūt aš kažko nesuprantu? Savo tekstais noriu nekonstatuoti vieną ar kitą faktą, bet skatinti pokalbį tarp kritiko ir kūrėjo, tarp kūrėjo ir suvokėjo. Juk visi kalbame apie tą patį, apie tuos pačius bendražmogiškuosius dalykus, kurie yra svarbūs kiekvienam, tačiau dėl skirtingų raiškos formų ir įsišaknijusių dominuojančių įsitikinimų labai dažnai nesusikalbame.

Dabar atstovauji Post-proceso teatrui. Kaip ir kam kilo idėja jį sukurti?

Praėjusių metų gruodį universitete turėjau discipliną, kuriai kaip namų darbą, susiskirčius grupėmis, reikėjo pateikti nesimuliuotą, o realiai įgyvendintą meninį projektą-renginį. Nenorėjome visko daryti atmestinai, norėjosi padaryti kažką tikrai naudingo tiek menininko, tiek visuomenės atžvilgiu.  T. Lagūnavičių pažinojau jau seniau ir žinojau, kad jis yra įkūręs Proceso teatrą, tačiau plačiajai visuomenei kaip menininkas jis nebuvo žinomas, tad pasiūliau jam daryti jo kūrybos vakarą ir taip pristatyti miestui jį kaip kūrėją. Jis sutiko ir po maždaug mėnesio darbo įvyko renginys, kurio metu buvo parodytas spektaklis „Realistas“ bei išdėstyta paskaita apie teatrą. Viso organizacinio darbo metu labai susibendravome, tad Tomas man pasiūlė dirbti kartu ir toliau. Kaip tik tuo metu ir jo kūrybiniame gyvenime vyko lūžis bei perėjimas iš tradicinių spektaklių statymo į postmodernius. Keičiantis teatro koncepcijai pasikeitė ir pavadinimas, taip gimė Post Proceso teatras.

Kokių atsiliepimų Post-proceso teatre buvote sulaukę po pasirodymų?

Iš pradžių bijojau, kad žmonės nesupras menininko spektaklių, nes jo režisūriniai sprendimai yra labai konceptualūs ir saviti, tačiau tada dar kartą įsitikinau, kad žmonės nėra kvaili, jie jaučia tai, kas vyksta scenoje, o neretai savo kūrybinės fantazijos dėka dar ir patys atranda savo prasmes bei suvokimus, kas reiškia, kad spektakliai atviri interpretacijoms. Taip pat galiu pasidžiaugti, kad jau yra tokių žmonių, kurie T. Lagūnavičiaus kūrybą seka nuo Post-Proceso teatro įkūrimo pradžios, čia lankosi ir palankiai vertina teatro veiklą. Štai gegužės 21 dieną turėsime naujausią premjerą „Kritiko fobija“, spektaklį, pagal jo koncepciją dedikuotą vienam teatro kritikui ir kuriamą tiesioginio bendradarbiavimo principu. Renginys nemokamas, tad norinčių nestinga, tačiau jei dar kas norėtų pakliūti į šį renginį gali rašyti elektroniniu paštu: [email protected]

11304519_1074368582578687_336379655_n

Jaunųjų teatro kritikų komisija. Nuotr. Teodoro Biliūno.

Būtų tikslinga paklausti apie tavo dabartinę veiklą internetinėje svetainėje bei žurnale Bzn start. Kodėl būtent ten sugalvojai rašyti apie verslą?

Į šį žurnalą/portalą rašau šiek tiek mažiau nei metus. Kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad esu iš tų, kuriai reikia pastovių naujų iššūkių, atradimų ir žemių užkariavimų. Taip buvo ir su verslo temos atsiradimu mano gyvenime. Ilgą laiką rašiusi apie kultūrinius, menininius reiškinius supratau, kad to man nebepakanka, o ta stagnacija, užsistovėjimas vienoje vietoje varžo ir stabdo vidinį polėkį. Tiek verslo, tiek asmeninėmis sėkmės istorijomis domėjausi jau ilgą laiką, tad nusprendžiau savęs neapriboti ir imtis darbo Bzn Start komandoje. O kiek ten netikėtų ir vertingų patirčių atradau, kiek žmonių sutikau ir kiek sužinojau! Visą gyvenimą būsiu dėkinga redaktorei Živilei Baubonienei už galimybę dirbti šį darbą.

Rašydama apie verslo įmonių atstovus, kada nors susimąstei, kad verslas panašus į meną?

Tiek įmonę, tiek meną sieja bendras kūrybos aspektas, skiriasi tik raiškos formos.

Ko norėtum palinkėti žmonėms, kurie norėtų būti panašūs, kaip tu? Ką daryti, kad asmuo pasiektų kažko gyvenime?

Tikiu, kad kiekvienas žmogus yra nepakartojamas, tad nereikia norėti būti tokiems kaip aš, nes vistiek tokie nebūsite, tačiau galite būti geresni, imlesni, smalsesni, turėti daugiau kompetencijų, žinių bei įgūdžių vienoje ar kitoje srityje. Svarbiausia atrasti ir neprarasti entuziazmo, polėkio, vidinės ugnies ir jokiais būdais netapti abejingais tam, kas dedasi aplinkui. Dėmesingumas kitam ir gebėjimas girdėti bei priimti žmones nusimetant savo egocentrizmą pravers ne tik karjeros siekime, bet ir kasdieniame gyvenime, o šviesus žvilgsnis į pasaulį atneš didžiausius džiaugsmus ir laimę.

Autorė Edita Juodytė

Komentarai
Pasidalinkite
About Jauti.lt
Tinklaraštis jaunimui.