Gyvenimas saloje

Vaikystės knygos apie nuotykius, patirtus atsidūrus negyvenamoje saloje, žavėjo ne vieną. Ypač, kai pats gyveni šalyje, kurią iš vienos pusės skalauja jūra, iš kitų pusių žvelgia kaimynai per tvorą. Nuotykiai, išbandymai ir nematyti salatų salų gyventojai kūrė įspūdingą pasakojimą. Šiandien, nusipirkęs lėktuvo ar kelto bilietą gali persikelti į kurią tik nori salą – paieškoti nuotykių ar tiesiog – persikelti ten gyventi. Tad koks tas gyvenimas saloje? Pilnas nuotykių kaip vaikystės knygose ar nelabai kuo besiskiriantis nuo gyvenimo žemyne?

Dvi skirtingos salos ir dvi jaunos lietuvės moterys, kurios pasirinko gyventi vandens apsuptuose žemės lopinėliuose. Mintimis apie gyvenimą saloje – Islandijoje – dalinasi ir vietinė menininkė, rašytoja Harpa.

Rašytoja Vaiva Rykštaitė ir jos gyvenimas Havajuose

Gyvenimas saloje nuo gyvenimo žemyne skiriasi tuo, kad čia sutinku vis tuos pačius žmones, viskas eina ratu. Todėl ilgainiui supratau, kad neverta su niekuom pyktis ir svarbu sutarti su kaimynais, nes izoliacijos jausmas tikrai apima. Yra dar toks reiškinys „salos karštinė“ (island fever), kai staiga apima savotiška klaustrofobija salos atžvilgiu ir hawaiinorisi iš jos žūtbūt ištrūkti į žemyną. Tas ištrūkimas padeda, paskui vėl tenka sugrįžti ir laukti kito karštinės epizodo.

Apie gyvenimą salose apskritai kalbėti nedrįsčiau, manau, pasaulyje yra daug skirtingų salų. Pati tokio gyvenimo būdo nesirinkau, tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Nors pastebiu, kad dažnokai žmonės į salą atsikrausto sąmoningai, siekdami atsiriboti nuo žemyno gyvenimo, nuo kažko bėgdami, slėpdamiesi ar kažko ieškodami.

Keliautoja, gidė Astra Petkūnaitė apie gyvenimą Kipre

Pasirinkau dėl darbo, jūros ir saulės. Mes salų Lietuvoje neturime, todėl visada smagu pabūti saloje. Tik toks kiprasgyvenimas riboja keliones. Ir patys kipriečiai mažai keliauja, nes jiems ne vien šalies sieną kirsti reikia, dar reikia skristi ar plaukti.

Harpa Dís Hákonardóttir apie gyvenimą Islandijoje

Islandijoje gyvena labai maža žmonių bendruomenė. Kartais atrodo, kad tu ten tiesiog įstrigai, juk tai sala Atlanto vandenyne. Jei kas nutinka parlamente ar politikoje – visi apie tai kalba. Net jei Miss Islandija turi savo Snapchat paskyrą, tu apie ją negali nežinoti, nes visi tavo draugai apie tai kalba. Ir, žinoma, ji yra vienaip ar kitaip susijusi su tavimi arba tavo mamos draugėmis, arba ji yra tavo pusseserės dukra. Visi žino viską ir tu visada atpažįstamas, niekad nebūni „naujas“, kad ir kur nueitum. Tu visada randi bendrų pažįstamų ir tai padeda susidaryti nuomonę apie kurį nors žmogų.

Oras yra pagrindinė pokalbių tema Islandijoje. Ir tai suprantama! Jis čia keičiasi labai dažnai ir tai leidžia žmonėms kurti anekdotus. Kai atostogauju žemyninėje Europoje, dažniausiai pietinėje dalyje, atkreipiu dėmesį į vilkinčias sukneles ir avinčias aukštakulnius moteris. Tada susimąstau – to niekad negalėčiau vilkėti namie, Islandijoje. Mano saloje yra tiesog per šalta ir pernelyg vėjuota! Išeiti iš namų vilkint suknelę ir negalvoti apie tai, kad reiktų pasiimti megztuką ar ką šilčiau – Islandijoje neįmanoma.harpa

Praėjusiais metais gyvenau Švedijoje, tada pajutau savotišką palengvėjimą – pagaliau aš toliau nuo izoliuotos salos. Atsiradusi distancija man leido pamatyti gerus ir blogus savos šalies aspektus. Tačiau atstumas ir naujos vietos pažinimas atskleidė, kad tam tikri dalykai yra labai panašūs visur. Žmonės pavargsta nuo savų namų, gyvenimas Islandijoje jau „iki kaklo“ (taip sakydami jie turi omenyje miestą ar kaimą, bet ne visą salą/šalį).

Galų gale aš suvokiau, kad Islandijoje nėra taip blogai, iš dalies čia viskas kitaip ir kartu ne. Tai mano namai.

***

Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad saloje galioja kiek kitokios taisyklės ir gyvenimo dėsniai. Metus gyvenau Islandijoje, kelis mėnesius praleidau Maltoje. Islandai – pusbrolių tauta. Vieni kitus pažįsta, giminiuojasi, turi specialų apps‘ą, taip sužino, ar sutikta mergina ar vaikinas nėra jų artimi giminaičiai ir jiedu gali kurti šeimą. Na, tiesiog leisti laiką kartu, nesituokiant, reprodukuojant. Sutikus kitą patinkantį asmenį veiksmai kartojami. Taip sala plečiasi, nelabai mėgsta imigrantus, o patys, jei kur emigruoja, tai į giminigas šalis – Norvegiją ar Daniją. Mat kalba panaši, o ir daug savų ten. Po kiek laiko grįžta į savas fermas ir gyvena sėslų tingų islandišką gyvenimą. Toje saloje tėra du dideli miestai. Žvejų kaimeliai išsibarstę aplink visą salą, ir, kas keisčiausia, – labai daug vienkiemių. Didelių fermų, kurias pravažiuodamas nematai prie būdos pririšto šuns, o ir kieme nelaksto vištos. Juk taip įsivaizduotume vienišą sodybą tolumoje. Tik praėjusio amžiaus viduryje išlindę iš savadarbių iš purvo (net ne molio) drėbtų namų jie išlieka urviniais žmonėmis. Namuose dažnai prieblanda, bet ne dėl mažo saulėtų dienų skaičislandijaiaus, o tiesiog – jie įsijungia elektrą ir užtraukia užuolaidas. Giminės susitikimai vyksta gamtoje, net siaučiant vėjams jie miega didelėje palapinėje. Vartoja daug alkoholio ir valgo dar daugiau ėrienos. Rasti draugą islandą sunkoka. Jis tau bus draugu tik tol, kol tu būsi jo akiratyje. Draugystė socialiniuose tinkluose nuduks kaip antros dienos šampanas. Tačiau jei tu vėl pasirodysi – draugaus, kalbėsis, dalinsisis pasakojimais. Jei tave ištiks bėda – padės, nuveš, patars, pasiūlys kavos.

Labiausiai erzinęs dalykas – mums įprastas etiketas. Jei tu kalbiesi su islandu angliškai, ateina kitas islandas su savo problema, šast ir atima iš tavęs pašnekovą. Nei „labas“, nei „atsiprašau“. Pokalbis pasikeičia kaip oras saloje – staigiai ir nesuvokiamai, nes tiedu kalbasi islandiškai.

Salos gyvenimas vyksta ratu, palei vieną pagrindinį kelią nr. 1. Saugu, visiems, žinoma, ir ramu. Skirdami du metų laikus – vasarą ir žiemą – jie lietmaltaų be vėjo vadina europietišku lietumi. Po truputį ima nekęsti turistų, tačiau džiaugiasi iš jų gaudami daug pelno.

Didžiuojasi savo kilme, niekas apie save nekalba kaip apie vikingų palikuonis, dauguma žiūri GoT ir nesiklauso Bjork. Islandijoje viskas geriausia: ėriena, vilna, vanduo, čia saugu, viskas saldu ir visko daug. Kartais nuo to net bloga.

Maltiečiai – arabų ir britų kolonistų palikuonys su primaišytu itališku krauju. Žmonės vulkanai, emocingi, tamsaus gymio ir kresni. Kurortinėse vietose dažnai apsvaigę nuo ne skalbimo miltelių, vairuoja girti ir greitai. Įkyroki, todėl reikia keisti savus įprastus maršrutus. Jų kalba nesuprantama, tekstai neperskaitomi nors naudoja lotynišką alfabetą – rasti pažįstamą žodį sudėtinga. Xxyy mišinys su brūkšneliais žodžiuose.

Komentarai
Pasidalinkite