„Hobitas“. Atgal į Tolkien’o Viduržemį!

Nediplomuotas visų įmanomų medijų kritikas, nuoširdžiai tikintis, kad „Žiedų valdovas“ - dokumentika.
 

HobbitSpec„In a hole in the ground there lived a hobbit…“ taip J. R. R. Tolkien pradėjo knygą „The Hobbit“, užvirusią epiškąjį „Žiedų valdovo“ katilą. Režisierius Peter Jackson, priešingai, „Hobitą“ ekranizavo tik praėjus beveik dešimtmečiui po be proto sėkmingos  trilogijos. Ir štai, gruodžio 13 d., stovėdamas eilėje į „Hobito“ premjerą, delne džiaugsmingai spaudžiau bilietą ir negalėjau atsikratyti mažos dvejonės, ar visgi pateisins lūkesčius taip lauktas filmas.

Istorijos centre – Bilbo Baggins, J. R. R. Tolkien išgalvotos hobitų rasės atstovas, žemaūgis žmogelis plaukuotomis pėdomis ir garbanotais plaukais. Kaip ir visi hobitai, jis išmintingas namisėda, mylintis savo olą ir darželį prie jos. Taip jo idiliškas gyvenimas Hobittone ir būtų besitęsęs jei ne Gandalfas, žymusis burtininkas, pakvietęs jį į neeilinį nuotykį – kartu su 13 nykštukų leistis į nežinomą kelionę, kurios metu patogią kasdienybę pakeis pavojingi išbandymai, o grįžus gyvenimas niekada nebebus koks buvęs.

Kalbėti apie „Hobito“ scenarijų ir jį lyginti su kitas kūriniais reikštų kalbėti apie visą Tolkien‘o kūrybą, o tam prireiktų metų, gal ir dviejų. Niekam ne paslaptis, kad „Hobitas“, priešingai nei „Žiedų valdovas“, iš esmės skirtas vaikams – istorija nepalyginamai lengvesnė, naratyvas aiškus, veikėjai gana vienadimensiai, o moralas čia paprastas ir aiškiai perskaitomas. Tai pirmasis aspektas, kuriuo prisiekę fanai gali nusivilti – istorijos atžvilgiu „Hobitas“ neabejotinai yra žingsnis atgal nuo „Žiedų valdovo“. Taip yra visai ne todėl, kad Peter Jackson ir scenaristų komanda kažką daro blogai, o tik dėl to, jog tai buvo pirmasis Tolkien‘o kūrinys, pirmiausia rašytas savo vaikams. Aišku, žiūrovams visada priimtinesnė schema, kurią naudoja „Haris Poteris“ – su kiekvienu filmu istorija vis sudėtingėja ir bręsta lygiagrečiai su žiūrovu. Galima ilgai diskutuoti apie Peter Jackson sprendimą ir jo motyvus, bet paties filmo fakto tai iš tikrųjų nekeičia.

HobbitpostVaidyba yra ta sritis, kur „Hobitas“ nepalieka absoliučiai jokių klausimų – aktorių komanda fenomenali ir puikiai parinkta. Bilbo, žiedo nešėjo Frodo dėdės, vaidmuo buvo patikėtas britui Martin Freeman, taip pat atliekančiam Vatsono rolę naujajame „Sherlock“ seriale (pats Šerlokas, beje, irgi kelioms sekundėms pasirodo ekrane). Tenka pripažinti, kad hobitiškesnės išvaizdos aktorių vargu ar įmanoma rasti. Freeman puikiai įsilieja į kiek komiško nepritapėlio keliaujančių kovotojų būryje rolę. Kalbant apie puikią vaidybą, neįmanoma nepaminėti Ian McKellen. 73 metų aktoriui Gandalfo vaidmuo toks natūralus, kad žiūrint į jį vilkintį žmogiškais rūbais kyla jausmas, kad kažkas ne taip. Ilgabarzdžių burtininkų kine buvo nemažai, tačiau McKellen neabejotinai yra šios srities karalius. Neatsiejama filmo dalis – nykštukai, kurių čia visi 13 ir kiekvienas jų unikalus, nei išvaizda, nei charakteriu nepanašus į likusius. Fanų džiaugsmui kartais šmėsteli ir seni geri pažįstami, tokie kaip Saruman (Christopher Lee), Frodo (Elijah Wood), Elrond (Hugo Weaving) ar Galadriel (Cate Blanchett). Andy Serkis vaidinamas Golumas dar puikesnis nei anksčiau – jo ir Bilbo mįslių žaidimas yra bene stipriausia filmo vieta.

Kritikai „Hobitui“ jau prilipdė neigiamo atspalvio „efektų filmo“ etiketę. Taip, tai efektų filmas, bet KOKIŲ efektų! Mano etiketė vadintųsi „gražiausia, ką yra tekę matyti didžiajame ekrane“. Pribloškiančios kokybės CGI, derinami su visomis prasmėmis pasakiškais Naujosios Zelandijos peizažais, verčia krykštauti. 3D efekto nemėgau ir jo reikalingumu abejojau nuo pat Titaniko dokumentikos „Ghosts of the Abyss“, kuris, berods, buvo pirmasis Lietuvoje parodytas tokio tipo filmas. Kaip ten bebūtų, maestro Peter Robert Jackson pakelia 3D į visiškai kitą lygį. 3D čia kaip niekad sklandus ir ryškus dėl naudojamos HFR (High Frame Rate) 3D technologijos, o 5K rezoliucija užtikrina iki šiol neregėtą detalumą. Iškirpus bet kurį kadrą gautume puikią nuotrauką, kurioje galėtume matyti kiekvieną žaviųjų Golumo akių kraujagyslę. Visgi, HFR 3D turi vieną didelį minusą – filmas rodomas 48 kadrų per sekundę sparta vietoj mums įprastų 24. Padidinta kadrų sparta sukelia pagreitinimo efektą, kuris filmo veiksmo scenas kartais padaro neskoningai ir netgi kvailai komiškas. Žiūri į trumpakojus nykštukus, bėgiojančius dvigubu greičiu, ir pradedi suprast, kodėl žmonės ima šnairuoti, kai pasakai, kad mėgsti fantastiką.dorfsHob2

Lietuviškas vertimas tradiciškai tragiškas, pradedant visiškomis kvailystėmis, kai „ponny“ tampa „žirgu“, baigiant labiau specifinėmis žanro klaidomis, kai „halfling“ dėl absoliučiai nesuprantamų priežasčių verčiamas kaip „miškinis“.

„Hobitas“ – grandiozinio masto juosta, kritikų ir žiūrovų neretai plakama už silpną istoriją bei nepateisintus lūkesčius. Taip, istorija čia tikrai ne pati geriausia per visą kino egzistavimo laikotarpį. Taip, tai ne „Žiedų valdovas“ ir taip, nestoros knygos vaikams pavertimas į tris gigantiškus filmus panašus į siekį pasipelnyti, bet „Hobitas“ vis tiek yra nuostabus ir smagus nuotykis, skirtas kiek jaunesnei auditorijai. Nors lūkesčiai kiša koją, nieko negaliu sau padaryti, kai tiesiog stulbinančio naktinio peizažo fone groja didinga Howard Shore simfonija, o Ian McKellen tuo metu dramatiškai kelia savo lazdą į orą. Pažadėdamas dar dvi „Hobito“ dalis 2013-aisiais ir 2014-aisiais, Peter Jackson sau užsitikrino sočias Kalėdas mažiausiai dviems metams į priekį ir, po velnių, aš prie to prisidėsiu savo dvidešimtine.

Jei būtų teisybė pasauly, filmą vertinčiau 8-netu, na, o dabar…

 

9siskossmall

 

 

 

 
 

Komentarai