Idiotizmo epidemija

pagal | 2020 26 sausio

Iš pradžių maniau, kad aš tiesiog augau kitokioje aplinkoje, bet pastebiu vis daugiau bendraminčių, kurie bent iš dalies sutiktų su manimi. Augančios jaunimo kartos vis idiotiškėja ir tingėja. Nors būtų galima kritikuoti mane, pati neseniai baigiau mokyklą, dar nelaikau jokio aukštojo mokslo diplomo rankose ir nieko neišmanau apie gyvenimą, manau, nereikia būti į ketvirtą dešimtį įkopusiai moteriškei, kad matytum kaip stipriai skiriasi kartos. Ir apskritai požiūris, kad vien dėl to, jog esi vyresnis, esi išmintingesnis ir protingesnis yra gerokai pasenęs, just sayin‘

Michelle-Obama-Obese-Kids-598x503

Turbūt pradėti reiktų nuo vaikystės. Kadangi mano mama dirba vaikų darželyje, nuolat girdžiu apie šių dienų vaikų auginimo ypatumus. Kai aš augau savo dienas leisdavau lauke žaisdama su draugais, o dauguma žaislų namuose buvo skatinantys kūrybiškumą ir pan. Aišku, tai buvo dėl to, kad, kaip jau minėjau, mano mama – pedagogė. Vietoj to, kad nupirktų naujausią barbių namą su 3 aukštais, n-iolika kambarių, mes gaudavom dėžę lego kaladėlių, iš kurių kaskart žaisdamos galėdavome pasidaryti vis kitokį namą; su sese ir pusseserėmis pačios siūdavome lėlėms drabužius, o iš įv. dėžučių kurdavome baldus. Kokie vaikų ugdymo ypatumai šiandien? Jei tai yra vyresni tėvai, ypatingai tie, kurių kiti vaikai jau suaugę, tai savo mažylį išlepina įjungdami žalią šviesą bet kokiems jų norams ir įgeidžiams, perka viską, ko šeimos pagrandukas užsimano. Tuo tarpu jauni tėvai dažnai neturi laiko savo vaikams ir pasiimdami jį po 12 valandų, praleistų darželyje, nuveža juos į „Megiuką“, tada dar į kokį „McDonald‘ą“, o tada grįžus namo guldo miegot. Nenuostabu, kad į mokyklas ateina pradinukai, kurie dėl dėmesio trūkumo nežino kur savęs padėti, lipa sienomis, lubomis ir vieni kitiems per galvas. O jei kas nors atsitinka, tai dėl to kalti mokytojai, kiti vaikai, bet tik ne savasis Jonukas (ar Marytė).

download

Atėjus į mokyklą prasideda kiti nuotykiai. Mokiausi įstaigoje, kurioje buvo ir vidurinės mokyklos moksleiviai, ir pradinukai. Pati šioje mokykloje prasimokiau 13 metų (ne, manęs nepaliko antriems metams kartoti kurso, nuo 5 metų ėjau į priešmokyklinę, kitaip nuline vadinamą klasę. Pertraukų metu buvo sukurta moksleivių budėjimo sistema, tai yra, berods nuo 9 klasės, kiekvieną savaitę budėdavo kažkuri klasė visuose mokyklos koridoriuose. Kelis metus turėjau „garbės“ budėti pradinukų sektoriuje. Užuojauta man. Kai aš mokiausi tame pačiame koridoriuje, buvo taisyklė – koridoriaus galas yra griežta riba, kurios pertraukų metu negalima peržengti ir žaisti galima tik mums skirtoje erdvėje. Už lakstymą ir kitokį drausmės nesilaikymą budėtojai mus bausdavo atsitūpimais ir panašiais pratimais. Šiandien pradinukams (ir kitiems jaunesniems moksleiviams) ne tik neįdomu, kur baigiasi jų erdvė, bet jie dar labai gerai žino savo teises. Jei bandysi juos sudrausminti paimant už rankos ir pasakant „nelakstyk laiptais“, būsi apkaltintas priekabiavimu, apie jokias fizines bausmes net minties negali būti. Kadangi jie žino, kad yra neliečiamieji, tai dar specialiai visai išsidirbinėja. Beje, turiu paminėti, kad jei jie pargriūna, užsigauna ar dar ką nors pasidaro, tai kalti budintys mokytojai ir mokiniai, nes neužtikrino saugumo. Sweet… Kalbant apie teises ir pareigas, kažkodėl vis pamirštamos pareigos. Aš pati buvau mokyta, kad negali skųstis dėl teisių pažeidimo, jei neatlieki savo pareigų. O kadangi nei visada ir namų darbai padaryti būdavo, nei visada mokytojų klausydavau, tai per daug nesiraudavau, kai kas nors a-la pažeisdavo mano teises. Apskritai, galbūt net reiktų sumažinti teises, kad vaikai sugebėtų pasirengti tikram gyvenimui, o ne padaryti juos neliečiamaisiais.
Neseniai skaičiau vienos dešimtukininkės abiturientės pasisakymą apie tai, kad mūsų šalies švietimo sistema neparuošia vaikų tikram gyvenimui. Pirmiausia, mokykla niekada ir neparuoš tikram gyvenimui, tu pats turi pasiruošti jam. Antra, kadangi ta abiturientė, prisipažino, kad dėl to, jog visi vidurkiai būtų dešimtukai, ji iki išnaktų sėdėdavo ir mokydavosi, turiu pasakyti, jog sėdint ir zūbrinant apie gyvenimą neišmoksi. Ir, apskritai, net kai aš mokiausi mokykloje (ir net dabar besimokydama universitete) matau stiprėjančią tendenciją jaunimo tarpe tingėti kažką daryti pačiam. Jei mokytojas neatneš ant auksinės lėkštutės atversto vadovėlio, su pabraukta informacija, ką reikia išmokti, tai jis blogas mokytojas? Ne. Jei nesugebi susirasti Moodle įkeltų paskaitų skaidrių, tai tu esi idiotas, o ne švietimo sistema kalta. Tiesiog negaliu pakęsti žmonių, kurie nuolat laukia, kad viskas jiems bus atnešta, paduota ir paruošta vartojimui.

gm11092920110929071421 (2)

Taigi, iš pradžių panašia tematika norėjau rašyti vienos knygos recenziją. Ją parekomendavo, kai užsiminiau apie ką planuoju rašyti. Tingėjimo ir durnėjimo epidemija globali. Taip, sakau epidemija, nes šiais laikais visi skuba diagnozuoti visokias ligas. Kaip rašė Ch. Colfer savo knygoje „Struck by Lightning“, people turn to pills before they turn to their problems these days. O daugiau panašia tematika galite paskaityti D. Leary knygoje „Why We Suck: A Feel Good Guide to Staying Fat, Loud, Lazy and Stupid“. Galite su manim nesutikti, tačiau juk kiekvienos kartos darbas yra kritikuoti jaunesnę kartą. I‘m just doin‘ my job

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *