Ilgas kelias po kojom ir laisvė širdy

pagal | 2020 26 sausio

Paprastai po žiemos atsigaunančios ir pradedančios zyzti musės erzina, bet balandžio 26 dienos vakare į Kauno valstybinę filharmoniją įskridusi musė pralinksmino ne vieną kaunietį.
Truputį gėda prisipažinti, jog bilietą į Andriaus Kaniavos ir sunkiosios muzikos orkestro „Musė“ koncertą pirkau tik dėl to, kad pamačiau reklaminiame plakate mylimo aktoriaus pavardę. Net neįsivaizdavau, kas yra ta „Musė“… Pasirodo, tai yra orkestras, 10-iai metų nutraukęs savo veiklą, bet 2011-aisiais vėl „pakilęs naujam skrydžiui“. Deja, apie tokią muziką nelabai ką išmanau, tačiau galiu pasakyti tiek – buvo tikrai gražu.

Tiesą sakant, visuomet labiausiai mėgau sėdėti jaukiuose skvereliuose ir klausytis bardų ir jų gitarų be jokių „pašalinių garsų“. Pastarųjų koncerte buvo daug. Trimitai, trombonai, tūba ir mušamieji dažnai užgoždavo A. Kaniavos balsą ir buvo sunku suprasti žodžius. Bet nepasakyčiau, kad tai blogai. Juk A. Kaniavą visada sunku suprasti! Jo „kniaukimas“ (nežinau ar taip pavadinti jo dainavimo stilių sugalvojau pati, ar kažkur tai perskaičiau) – tai vizitinė kortelė, pridedanti jam išskirtinio, linksmo ir jaunatviško žavesio.

Andrius Kaniava savyje turi tiek geros nuotaikos, tiek optimizmo ir paprasto gerumo, kad jų, atrodo, užtenka visiems klausantiems ir žiūrintiems. Šįkart A. Kaniava papasakojo, kaip žavėjosi savo protingomis mintimis, laikraštyje skaitydamas savo interviu. Tačiau kitame puslapyje pamatė kitą interviu ir paprastą, bet labai gražią frazę apie tai, ko žmogui gyvenime tereikia – „Ilgas kelias po kojom ir laisvė širdy“. Po to padainavo dainą tokiu pat pavadinimu. Apsidariau aplink – visi šypsojosi. Kai kuriems net akys nuo ašarų blizgėjo…

Andriaus Kaniavos juokeliai, nors ir paprasti ir kai kurie jau girdėti, visada iš naujo prajuokina. „Mes nekeliam skandalų. Gyvenam su tom pačiom žmonom. Nešokam nei su tavim, nei su manim. Su mumis nedainuoja žvaigždės…“

Koncerto reklamos kvietė į „teatralinį koncertą“. Toks jis ir buvo. Orkestro meno vadovas Sigitas Mickis tiesiog darkėsi scenoje (pačia geriausia šito žodžio prasme). Apskritai, visų ant scenos buvusiųjų išraiškos, gestai ir judesiai rodė, jog šie žmonės nuoširdžiai džiaugiasi tuo, ką daro.

Musė maišė, musė maišė, –
Ot, kaip buvo jai gerai, –
Tiktai pažvelkit,
Koks gyvenimas gražus!

Dar vienas dalykas, kuriuo norėjau pasidalinti – niekada gyvenime nesu mačiusi šitaip tobulai nublizgintų instrumentų, kaip „Musės“!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *