„Įstojau“ į miestą

pagal | 2020 27 sausio

Daugelis jaunuolių atvykusių iš mažesnių miestelių į miestą man pritartų, kad nėra didesnio jaudulio, kai peržengęs senųjų namų slenkstį tampi savo ateities kalviu, jautiesi tarsi viso pasaulio valdovas, pats sau karalius. Prisiminkite tą jausmą, kai užtrenkus tėvų namų duris, nešinas pilnais krepšiais mamos prikrautų konservų strimgalviais pasileidi didelio miesto link, į kurį tu „įstojai“.

Atsisveikinęs su tarpduryje besigraudinančia mama, šoki į draugų mašiną ir tik spėjus išsukti iš kiemo pradedi nesutramdomai stūgauti iš laimės ir nekantrumo žengti į savo naująjį gyvenimą. Galvoje kuri planus apie naujus, tavęs laukiančius grupiokus, kuriuos drąsiai dar pusmetį vadini klasiokais. Bandai įsivaizduoti savo naują „barako“ kambarį, kuris jau skaičiuoja dešimtmečius nuo tavo gimimo. Esi parengęs netgi mini planelį , kaip praneši miestui apie savo atsiradimą jame. Naktinis miesto šurmulys jaudina nuo galvos iki pirštų galiukų. Kaimo diskoteka nė iš tolo neprilygsta tiems klubams, kuriuos čia radai.  Tuo metu atrodo, kad savo mažoje galvelėje turi viso savo gyvenimo planą, nes juk dabar darysi taip, kaip norėsi, eisi ten, kur akys ves, o svarbiausia dėl to niekam nereikės aiškintis.

agnes straipsniui2

©Agnė Papievytė

Natūralu, kad kiekvienas tikras kaimo vaikas, papuolęs į tirštą miesto masę jaučia nerimą. Tai visai nesusiję su gyvenimo kelio paieškom ar užsibrėžtais tikslais, kurių prisikuri dar mokyklos suole. Užgriūna lavina paprastų kasdieniškų baimių, kurių negalėjai nuspėti, pvz.,  važiavimas autobusu į paskaitas – bijai atsidurti visai kitame miesto gale negu buvai suplanavęs. Bijai išleisti visus mėnesio pinigus per vieną savaitę, nes taip nutinka, kai esi pats sau karalius. Nežinai, kaip surasti tą pačia kavinę, kurioje buvai vakar vakare su draugais. Nori nenori turi priimti tai, kad niekada nebus taip kaip seniau. Sergant niekas nenueis į parduotuvę parnešti multivitaminų sulčių ar nosinių. Niekas grįžus po sunkios dienos nepadarys vakarienės. Geriausiu atveju rasi nešvarų savo puodą su pridžiūvusiais kambarioko makaronais. Tačiau visa tai nublanksta prieš tą didelį ir tikrą jausmą būti nepriklausomam, būti to didelio miesto aparato dalimi.

Prisibijai tiek, kiek ir atrandi naujų dalykų, kuriuos pamilsti. Žaviesi sutiktais žmonėmis, stebiesi, kad dar tiek tarmių nebuvai girdėjęs. Didžiuojiesi mieste, kad esi iš kaimo, o kaime giriesi gyvenantis mieste.  Pradedi surasti tiek gražių vietų, kurių dar nebuvai matęs. Supranti, kad „gyvenimas ant savo šiknos“ yra tiek pat baisus, kiek ir be galo trokštamas. Pradedi atrasti galimybes, į gyvenimą kabiniesi pats, taip, kaip išmanai. Didžiuojiesi, kai pirmą kartą susimoki sąskaitas pats. Suvoki, kad savo gimtajame miestelyje būtų 100 kartų lengviau, tačiau ar jaustumeisi laimingas jame?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *