Jaunųjų menininkų paroda – pirmojo įspūdžio galia

pagal | 2020 23 sausio
Jaunųjų menininkų paroda

9-oji Kauno Bienalė, pavadinta „Unitekstu“, tarp galybės įvairiausių projektų ir parodų surengė ir Jaunųjų menininkų parodą. Jaunųjų kūrėjų darbai eksponuojami Kauno Paveikslų Galerijoje. Parodą įgyvendino taip pat jauni specialistai (vadybą, viešuosius ryšius, filmavimus, interviu ruošimą, kuravimą rengė jaunimas), taigi dėmesio sutelkimas į jaunąją kartą pasireiškė ir formuojant Bienalės organizatorių komandą. Parodos dalyviai – 18 jaunų, neseniai studijas baigusių lietuvių menininkų (vieną autorių Šiuolaikinio Meno Centras (ŠMC) pakvietė surengti parodą pas juos, todėl Kauno Paveikslų Galerijoje matome 17 autorių darbų). Dalyviai buvo renkami pagal skirtingų menotyrininkų ir akademijos dėstytojų rekomendacijas, taigi buvo kviečiami asmeniškai. Visi dalyviai studijavo skirtingas disciplinas (skulptūra, tapyba, tekstilė, grafika), tačiau jų kūryba nebūtinai pratęsia studijų dalykus. Daugelis yra baigę magistrą Vilniaus Dailės Akademijoje, kiti – bakalaurą. Menininkams buvo išmokėti honorarai, sukurti juos pristatantys video, publikuojami interviu, rengiami jų gyvi susitikimai su publika.

Apsilankius parodoje pirmasis įspūdis susidarė neigiamas. Kaip jau buvo minėta, paroda vyksta vienoje iš Kauno Paveikslų Galerijos erdvių, į kurią buvo sugrūsti 17-kos menininkų darbai. Visa galerijos erdvė atrodė tarsi joje būtų išmėtyti įvairūs daiktai – garso kolonėles, tušti ir pripaišyti popieriaus lapai, milžiniška skulptūra, vaizduojanti žmogaus veidą, plytinis laivas ir visa galybė kitokių objektų. Pirmą kartą parodoje apsilankiau jos atidarymo metu. Tarp šių daiktų, kurie, rodos, nerado sau vietos šioje erdvėje, lygiai taip buvo išsimėtę ir parodos lankytojai. Jie kalbėjo, davė interviu žurnalistams, kai kurie neslėpdami susidomėjimo kūrinių medžiagiškumu juos lietė pilnais delnais. Tačiau dėl per didelio žmonių sambūrio kūriniai man nieko nekalbėjo.

Visiškai kitaip atsivėrė kūriniai, kai po parodos atidarymo jau buvo praėjusi savaitė. Žinoma, parodos netvarkingumo įspūdis išliko, tačiau su kai kuriais kūriniais jau buvo galima užmegzti dialogus. Didžiausią įspūdį paliko parodos koncepcija – jokių aprašų, kurie padėtų suvokti kūrinius, nėra. Jokio daugiažodžiavimo, kuris dažniausiai ne tiek padeda suprasti kūrinį, bet priperša svetimą nuomonę. Esi tik tu ir meno objektas.

Augustinas Kluoda. "Vienas iš vienkartinių"

Gal kaltas žavėjimasis gigantiškais meno kūriniais, o gal tiesiog šis kūrinys labiausiai patraukė akį dėl savo akademinio ir kruopštaus atlikimo, tačiau Augustino Kluodos skulptūra „Vienas iš vienkartinių“ net ir po vėlesnių apsilankymų parodoje neišdildė savo įspūdžio. Šis didelis veidas tarsi bando sutramdyti juoką, bet tuo pat metu jo mimika panaši į žmogaus, kuris stengiasi sutramdyti save, kad iš burnos neišlėktų keiksmažodis. Lūpos kietai sučiauptos, akys žvelgia tiesiai prieš save, o aplink jas susidariusios raukšlės kalba ne apie džiugią, o labiau skausmingą emociją. Matyt, Augustinas Kluoda savo darbu kalba apie tai, kaip kartais yra sunku suprasti, kokią emociją žmogus jaučia iš tiesų, o kokia tik prisidengia.

Neringos Kiselienės darbas „Atstumtieji“ kardinaliai skiriasi nuo kitų darbų, eksponuojamų parodoje. Visų pirma – jos darbas užima atskirą galerijos patalpą, kuri nuo kitų atitverta juodu medžiagos šydu. Visa patalpa tamsi, o vienintelis šviesos šaltinis – tai iš liuminescencinių (Nešiluminio energijos šaltinio sukeliamas švytėjimas) siūlų sklindanti šviesa. Autorė nagrinėja nematomumo, o tiksliau išnykimo temą.  Mažiukai vaikai, vaizduojami kūriniuose – iš vaikų namų. Jie nematomi aplinkinių, tarsi neegzistuojantys šiame pasaulyje. Vaikai, atsidūrę vaikų globos namuose, tarsi išnyksta iš pasaulio – lygiai taip pat po truputį išnyksta ir liuminescencinių siūlų švytėjimas.

Darbas, pavadinimu „12“, sukurtas Rūtos Naujalytės, pasirodė pats nuotaikingiausias. Tokį įspūdį susidariau dėl šio darbo spalvingumo. Visoje parodoje vyravusios spalvos neryškios – kur ne kur pasitaikydavo viena kita ryškesnė (spalvine prasme) kūrinio detalė. Ant sienos iškabinti dvylika paveikslų (kūrinio pavadinimo originalumas tiesiog sukrečiantis), kurių kiekvienas vaizduoja skirtingą zodiako ženklą. Įsižiūrėjus atidžiau, paveiksluose vaizduojamos vien tik merginos/moterys. Peršasi idėja, kad zodiako ženklais ir jų įtaka kiekvieno mūsų charakteriui tiki tik moterys? O gal tai autorės darbo idėjos neišpildymas iki galo – gal vyrai atsisakė būti fotografuojami? Kad ir kaip būtų, šis darbas taip ir liko pastebėtas tik dėl spalvų ryškumo ir gausos. Koncepcija, sakyčiau, mažų mažiausiai nebeaktuali.

Renata Vinckevičiūtė. „Paliktieji“

Renatos Vinckevičiūtės kūrinys „Paliktieji“. Po visą galerijos erdvę pabirę „vaikai“, o tiksliau jų rūbai, nes kūnų – odos ir kaulų – jie neturi. Vienas jų sėdi tik įėjus į galeriją, kitas stovi prie kitų kūrinių. Sakyčiau, nelabai jauku stovėti priešais tokį sutvėrimą. Bekūniai vaikai kalba apie emigracijos problemą, apie kurią jau nebeverta nė kalbėti, nes žodžiais šios situacijos pakeisti neįmanoma. Galbūt autorė savo bekūniais emigrantų vaikais, paliktais Lietuvoje, norėjo pakeisti tokią padėtį? Tik klausimas, ar tie, kurie žada išvykti į užsienį ir savo vaikus palikti Lietuvoje, ateis į šią parodą ir supras autorės mintį? Atsakymas kategoriškas – žinoma, ne.

Jaunųjų menininkų parodos kuratorė Ana Čižauskienė teigia: „Jaunųjų menininkų parodoje nestinga ir aštrių požiūrio kampų, ironijos apraiškų, būdingų kontekstiniams Neringos Kiselienės, Rūtos Naujalytės kūriniams.“ Kauno Bienalės meno vadovė Virginija Vitkienė pasakoja: „Jaunieji menininkai išsiskiria jautresniu įsiklausymu ir drąsa netikėtiems bandymams, proveržiams, kritikai, ignoravimui“. Tačiau temos, apie kurias kalba jaunieji menininkai, nėra išsiskiriančios novatoriškumu ir ,deja, asmeniškai aš pasigedau ir aštresnio požiūrio. Pasigedau maišto, naujos darbų atlikimo technikos ir kažko tokio, kas šaukte šauktų, jog šie darbai sukurti būtent jaunųjų kūrėjų. Įspūdis toks, kad šie menininkai seka jau per ilgai nusistovėjusias universalias tiesas ir problemas: emigracija, smurtas prieš moteris arba moterų grožio aukos, žmogaus tikros ir melagingos emocijos, kažkieno įsakytų taisyklių, nuostatų (šios parodos atveju zodiako ženklų „įrašytas“ charakterio tipas) paisymas, nesuvokiant, kodėl tai daroma. Tačiau net ir šios išvardytos kūrinių temos gali būti prie jų „pritrauktos“, kadangi prie kūrinių nėra aprašymų, kas iš vienos pusės yra puiku, tačiau iš kitos – sukuria milžinišką terpę begaliniam kūrinių interpretavimui. Kuo daugiau kartų ėjau į jaunųjų menininkų parodą, tuo labiau pirmasis įspūdis stiprėjo, kol galiausiai pasidarė nenuginčijamas.

Vienu mostu aprėpiant visą Jaunųjų menininkų parodą ji atrodo labai netvarkinga. Priežastys:

1)      Labai skirtingi darbai – nuo milžiniškos skulptūros iki ant stalo išmėtytų neaiškios kilmės nuolaužų.

2)      Vieningos darbų koncepcijos nebuvimas.

Įspūdis toks, jog kiekvienas menininkas kūrė sau atskirai, net nepasidomėdamas savo „kaimyno“ būsimu darbu. Daugelis jų pasinėrę į savo kaip visuomenės atstumtųjų vaidmenį, pasitelkia Šopenhauerio menininko-genijaus sampratą ir kuria meną. Kodėl žodžiai „kuria meną“ parašyti pasviru šriftu? Nors iki pat šių dienų nėra aišku, kas yra menas ir kas yra geras menas, tačiau šie jaunieji kūrėjai pasiima dvi pačias lengviausias ir jokios išmonės nereikalaujančias meno sampratas: 1) menas yra žmogaus kūrybinė saviraiška; 2) menas yra pats sau ir dėl savęs: jis nieko nevaizduoja ir nieko nekuria. Šiomis sampratomis ir yra grindžiami jų kūriniai. Teko skaityti, jog dažnai menininkas, sukūręs kūrinį, tik vėliau jam sugalvoja prasmes. Todėl vėl peršasi mintis, jog visos prasmės ir koncepcijos, kurios bus sugalvotos apie jaunųjų menininkų darbus, tebus fantazijos vaisiai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *