Judesys, muzika ir poezija projekte „Melancholijos bokštai“

pagal | 2020 23 sausio

Lapkričio 14 dieną 19:19 Nacionaliniame Kauno dramos teatre vyko šokio spektaklis „Melancholijos bokštai“, inicijuotas Kauno menininkų namų, šokio teatro AUROS bei audiovizualinės poezijos grupės “AVaspo” projekto, kuris susirinkusiems bandė atskleisti pasąmoninę būseną – melancholiją.

fff


Au­dio­Vi­sual Asp of Poe­try – Audiovizualinės poezijos grupė „AVaspo“ yra Lietuvoje analogo neturintis kolektyvas. Akronimas šiam pavadinimui būtų audiovizualinės poezijos gyvatė. Pagrindinė gyvatės užkalbėtoja Gabrielė Labanauskaitė – šio spektaklio dramaturgė, kompozitorius – Vladas Dieninis. Pirminė projekto idėja – poezijos atskleidimas, pasitelkiant vaizdą bei muziką. „AVaspo“ labiau būtų galima priskirti alternatyviam poezijos bei muzikos atlikimui, iki šiol neregėtam Lietuvos padangėse. Kaip žinia, su gyvatėmis reikia elgtis pagarbiai, atsargiai, laikytis atstumo. Būtent taip galėčiau apibūdinti ir kontaktą su šio projekto kūriniais bei su šokio spektakliu „Melancholijos bokštai“.

Didžiojoje Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje Gabrielė Labanauskaitė pasirodė su dviem atlikėjomis Goda Laurinavičiūte bei Greta Girnevičiūte, choreografė – „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė Aira Naginevičiūtė. Sudarius itin nepatogias aplinkybes tekstui atsiskleisti, paaštrinant jį ro­bo­to bal­su, puikiai išvystyta choreografija bei skaitmeninio – elektroninio garso fonu, žiūrovai net akimirksniui negalėjo atitraukti akių nuo scenos. „…ištirpdė krauju žemės arterijose/pritvinkusios kartėlio armijų/jos laukia puolimo, kad dienomis noro neliktų/nes šie, sakoma, irgi žudo…“. Spektaklio pabaigoje pasirodo ir dar du „atlikėjai“. Apšvietimas nukreipiamas į tarp žiūrovų sėdinčius vyro ir moters plastmasines imitacijas ir girdimas dialogas tarp jų.

Scenografija bei šviesos padėjo sudėlioti visus taškus ant i. Virš scenos kabantys medinių vyrų bei moterų imitacijos su pervertomis nugaromis, priekyje išdėliotos auksinės žmogaus galvos formos dėžutės su žaliais dažais bei scena, įstrižai pertverta plastmasine plėve. Kulminacija tapęs rankų įmerkimas į dažus rodė melancholijos būseną, kuri gali aptikti kiekvieną iš mūsų pačiose įvairiausiose gyvenimo situacijose. Įdomiausia tai, jog ji išreiškiama sujungus judesį, balsą, garsą, scenografiją bei šviesas ir šis darinys tampa vienalyčiu organizmu, kuris kinta, bręsta ir trikdančiu subtilumu paliečia kiekvieną žiūrovą. Rodos, šokis virsta tekstu, tektas – muzika, o muzika – šokiu.

Norėtųsi pasakyti, jog apie spektaklius daug kalbėti neverta, reikia pamatyti, tačiau norint nusikelti į “Melancholijos bokštus” dar reikia jį išgirsti ir pajausti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *