Kaip aš įsimylėjau „Kitą kampą“

pagal | 2020 27 sausio

Turbūt neatsiras nė vieno, kurį džiugintų darganotas oras ir tamsūs rudens vakarai. Ne išimtis ir aš. O ir veiklos tokiu metu rasti sunkoka: lauke būti nesinori, o namie nėra ką veikti. Nuo dar vieno monotoniško ir liūdno vakaro mane išgelbėjo kolegė, pasiūliusi apsilankyti improvizacijų teatro „Kitas Kampas“ pasirodyme Kaune. Prisipažinsiu, nesu didelė teatro mėgėja, todėl pasiūlymą priėmiau ne iš karto. Visgi, kažkada seniai buvau didelė televizijos laidos „Pagauk kampą“ gerbėja, todėl susigundžiau, ir nors aktoriai jau yra pasikeitę (iš senųjų beliko Audrius Bružas ir Andrius Žebrauskas), koncepcija liko ta pati. O vakaru tikrai nepasigailėjau.

Dar prieš įeinant į salę jau girdėjome skambant linksmą pianino melodiją, o nuotaika akivaizdžiai buvo pakili. Publika nekantravo, todėl aktoriai nevargino ir spektaklį pradėjo kaip numatyta – lygiai 18 val. Pirmiausia visus pasveikino viso renginio dirigentas ir „Kito Kampo“ tėtis Andrius Žebrauskas. Jis mums pažadėjo smagų laiką ir priminė, kad jų teatre nereikia nei grimo, nei specialių kostiumų, nei dekoracijų. Viskas bus kuriama vien aktorių vaidyba. Ir jis tikrai nemelavo.

Aktoriai publiką į veiksmą įtraukė jau nuo pat pirmų situacijų. Mes galvojome vietas, kur vyksta veiksmas, aktorių kuriamų personažų profesijas, turėjome apibūdinti jų nuotaikas, veido išraiškas, svajones ar net aprangą. Jautėmės taip, tarsi vaidintume visi kartu, o dėmesį prikaustydavo ir juoktis iki ašarų vertė aktorių meistriškumas bei puikus humoro jausmas. Kai kuriems netgi teko pabuvoti scenoje kartu su aktoriais. Teko tokia garbė ir man. Galiu drąsiai teigti, kad girdėjau pačią gražiausią man dainuotą serenadą! Aišku, mano gyvenime jų nebuvo daug, bet ši buvo tobuliausiai pritaikyta man. Jei nebūčiau įsitikinusi aktorių meistriškumu, būčiau patikėjusi, kad turiu du naujus gerbėjus.

Per visas dvi valandas nė karto nekilo noras pažiūrėti kiek valandų ar plepėti su draugais, sėdinčiais šalia. Tiesą pasakius, net ir mirksėti ar garsiai kvėpuoti buvo baisu, kad tik nepraleistum kažko įdomaus ar juokingo. O įdomu ir juokinga ten buvo viskas. Juokas salėje netilo visas dvi valandas. Po spektaklio žiūrovai aktoriams plojo atsistoję, nes per dvi valandas jie sugebėjo praskaidrinti nuotaiką ne vienai dienai. Buvo neįtikėtina, kaip 5 aktoriai per 2 valandas sukūrė tiek daug skirtingų personažų, tiek emocijų ir tiek daug skirtingų situacijų. Tikriausiai dėl to „Kitas kampas“ yra vadinami improvizacijų karaliais ir turbūt ne veltui nusilenkti į sceną plojant publikai jie grįžo bent 5 kartus.

Žinau, kad tik teigiami straipsniai atrodo nuobodžiai, bet nuoširdžiai sakau – nežinau, ką blogo apie juos pasakyti. Pasakyti galiu tik tiek, kad kai kitą kartą „Kitas kampas“ bus Kaune, aš ten būsiu. Patariu užsukti ir tau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *