Kaip gaminami balsai. „Ides Of March“ (liet. „Purvini žaidimai“) apžvalga

pagal | 2020 24 sausio

Jeigu kas anksčiau juostą pavadindavo George Clooney filmu, instinktyviai manėme, kad jis tiesiog atliks pagrindinį vaidmenį, tačiau nuo šiol viskas kiek įdomiau. Penkiasdešimtmetis Oskaro laureatas žengia pirmuosius savo žingsnius kaip režisierius, žingsniai drąsūs, užtikrinti ir, maža to, sėkmingi. Apie G. C. galima knygą parašyti, o jo aktoriaus karjera ne mažiau spalvinga – pradedant jį išgarsinusiu vaidmeniu „Ligoninės priimamajame“, baigiant Oušeno šutvės vadu ar pačiu Betmenu.

Šįkart Clooney imasi politinio trilerio „Ides Of March“ (liet. „Purvini žaidimai“), atskleidžiančio  nešvarius prezidento rinkiminės kampanijos užkulisius. Styvenas (akt. Ryan Gosling) – jaunas ir gabus idealistas, padedantis gubernatoriui  (akt. George Clooney)  žengti lemiamą žingsnį prezidento posto link – laimėti Ohajo valstijos balsus, iš esmės nukreipsiančius tolimesnę rinkimų tėkmę viena ar kita linkme. Styvenas, priešingai nei senas politikos vilkas ir rinkiminės kampanijos galva Paulas Zara (akt. Philip Seymour Hoffman), vis dar yra ištikimas savo įsitikinimams ir tai tampa didžiausia kliūtimi norint išlikti žiauriame polikos pasaulyje.

Stiprus aktorių kolektyvas (Gosling, Clooney, Hoffman, Wood) puikiai atliko savo darbą, tačiau negaliu atsikratyti minties, koks visgi filmas būtų, jei jame pagrindinius vaidmenis atliktų Leonardo Di Caprio ir Bradas Pittas, kaip buvo numatyta pirminiame variante. Į jų vietą buvo pastatyta greit kylanti ir bene perspektyviausia Holivudo žvaigždė ir Oskaro laureatas – nėra taip blogai. Clooney, savo šlovę pelnęs kaip žavių, stiprių ir sąmojingų vyrų vaidmenų atlikėjas, ir čia charizmos sugeneruoja tiek, jog jos neabejotinai pakaktų nuošluostyti nosį ne vienam politikos vilkui, jei aktorius iš tikrųjų sugalvotų dalyvauti rinkimuose. R. Goslingui, karjerą pradėjusiam romantiniuose filmuose, panašu, tai yra dar vienas nemažas žingsnis link tikrojo kino elito, o veteranas Philipas Hoffmanas su jaunąja Evan Rachel Wood, vaizdo tikrai negadina.

„Ides of March“, nepaisant solidžios vaidybos ir netikėtų scenarijaus posūkių, visgi labiausiai turėtų patikti Amerikos publikai. Ten žiūrovai filmui simpatizuos dėl lygiai tų pačių priežasčių kaip ir mes, lietuviai, vadindami „Tadą Blindą“ geriausiu praėjusių metų filmu (jei ne geriausiu kada nors sukurtu apskritai) dėl to, kad jis yra savas. Savas tema, aliuzijomis į realius buvusius įvykius, realius žmonės, galiausiai, svetimus bajerius irgi toli gražu ne visus mums lemta suprasti. Nuo amerikietiškų rinkimų mūsiškiai skirdamiesi kardinaliai, tiek pačia sistema, tiek mastu, ir dėl įvykių, kylančiu rezonansu, yra kur kas nuobodesni, tad vargu ar kas ištemptų 2 valandų trukmės juostą apie 2009 m lietuviškąją elekciją.

Nors ir vadindamasis politiniu trileriu, „Ides of March“ lygiai taip pat krypsta ir į dramos pusę, iškeliamais moralės klausimais ir veikėjų priimamais sprendimais neretai šokiruodamas žiūrovą. Jei jums prie širdies tokie filmai kaip kino teatruose neseniai baigęs suktis „Margin Call“ ar senasis „Glengarry Glen Ross“, bilietą pirkti verta, nes šis Clooney darbas sukaltas tikrai tvirtai (jei gyvenčiau anapus Atlanto, tikiu, nepagailėčiau ir stipresnio epiteto).  Filmas be tikrųjų geriečių ir blogiukų patrauklus pasirodys ne visiems ir kino istorijos neperrašys, tačiau jūsų laiko jis vertas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *