Kaip jautiesi Kaune?

pagal | 2020 27 sausio

Nuo mokslo metų pradžios praėjo jau daugiau nei mėnuo. Daugumai pirmakursių, ypač atvykusiems studijuoti į Kauną iš kitų miestų, šis laikas buvo beprotiškas, kupinas įdomių nuotykių, nesusipratimų ir naujų potyrių. Štai kodėl nutariau panaršyti facebook’e ir „sumedžioti“ kuo daugiau pirmųjų studentiškų patirčių pasakojimų ir pasidalinti su Jumis. Ką pavyko sužinoti? Skaitykite toliau!

Įvadinei savaitei prasidėjus, labai bijojau pradžios, nerimavau, kaip reikės važinėti viešuoju transportu. Pirmoji ir antroji dienos maršrutu namai-universitetas-namai praėjo sklandžiai, tačiau trečiąją sugalvojau, kad galėčiau įlipti į autobusą toje pačioje stotelėje, kur išlipu. Pavažiavus keletą stotelių pamačiau, kad kažkas ne taip. Žinoma, taip ir buvo, atsidūriau Neveronyse – 13 kilometrų nuo Kauno. Sėdėjau vienas autobuse, supratau, kad jie turi maršrutus, o ne važiuoja ratais. Pamoką išmokau.
Rolandas, PMDF

Jau nuo seno visiems įrodinėjau, kad kur jau kur, bet Kaune tikrai niekada negyvensiu. Labiausiai troškau gyventi Vilniuje, bet kadangi rinkausi ne miestą, o specialybę, tai įvyko taip, kad rūgpjūčio pabaigoje atsidūriau laikinojoj sostinėj pas pusbrolį, tiksliau, „žavingojoje“ Vilijampolėje, kuri, deja, visiškai nesužavėjo. Paguodos akims ir širdžiai ieškojau Laisvės alėjoje bei senamiesčio gatvėse. Kad ir kaip ten bebūtų gražu, į galvą vis lindo mintys, jog mano vieta Vilniuje, jo senamiesčio gatvėse, šurmulyje. Galiausiai vieną dieną visiškai neplanuotai atsidūriau ant kalno už Aleksoto tilto, kur matyti įspūdinga Kauno panorama. Nežinau, kas ir kaip tuo metu nutiko, bet, matydama giedrame danguje kylančius oro balionus, senamiesčio bažnyčių ir kitų pastatų stogus, tekantį Nemuną, žalumą ir miškus tolumoje, supratau, kad išaušo ta diena, kai pagaliau pamilau Kauną.
Gabija, PMDF

Prisipažinsiu – VDU nebuvo mano svajonė. Vilnius (tiksliau VU) atrodė pats geriausias variantas studijuoti prancūzų filologiją. Su draugais ieškojome būsto Vilniuje, nėrėmės iš kailio, kol pagaliau radome. Kasdien su draugėmis pildydavome ateities planų bagažą. Ir štai gyvenimas iškrėtė pokštą – įstojau į VDU, kuris, tarp kitko, buvo vienintelė vieta Kaune ir dar parašyta ketvirtu numeriu. Iš pradžių sutrikau – juk jau turėjau gyvenamą vietą sostinėje. Taip pat visi geriausi draugai įstojo Vilniuje. Tačiau jau po pirmos dienos, praleistos Kaune ir VDU, pakeičiau nuomonę. Jauki aplinka, laisvumas bei draugiški žmonės nuvijo liūdesį ir kitas blogas mintis. Dabar visai nesigailiu ir netgi džiaugiuosi, jog gyvenimas pasisuko kita kryptimi, negu tikėjausi.
Gintarė, HMF

Įstojusi į VDU apsigyvenau „Kare“. Iš pradžių „meniška“ bendrabučio aplinka šiek tiek gąsdino, tačiau dabar galiu drąsiai teigti, jog pripratau ir man čia patinka. Taip, merginos nustatytomis valandomis maudosi vaikinų dušuose, nes joms priklausantys yra remontuojami. Kartą šiltas vanduo buvo atjungtas nuo ketvirtadienio iki sekmadienio, pro langus pučia vėjas, tačiau erdvė kūrybai ir socialinis gyvenimas čia yra neįkainojamas. Labai džiaugiuosi, kad galėsiu įsirengti kambarį taip, kaip man patinka. „Karas“ yra tas bendrabutis, kuriame labiausiai juntamas studentiškas bendravimas, dalinamasi mokymosi medžiaga, kartu švenčiama. Žinoma, čia gyventi vilioja ir studentiška pragyvenimo kaina. Taigi nors daugelis pradžioje baiminasi gyvenimo „Kare“, tačiau statistika kalba pati už save: tai vienintelis VDU bendrabutis, kuriame visiškai nebėra laisvų vietų. Studentams čia patinka!
Andželika, HMF

Man, kaip ir daugeliui, Kaunas nebuvo svajonių miestas. Anksčiau maniau, jog jis toks nešvarus, pilkas, niūrus, o žmonės nemieli. Tačiau laikui bėgant pradedu justi, kad šita aplinka man darosi sava. Vis dažniau atkreipiu dėmesį į istorinę architektūrą, Nemuno vingius, žaviuosi senamiesčio skersgatviais… Ypač graži Kauno panorama atsiveria nuo Aleksoto kalno – mielai ten nuvesčiau visus skeptikus, tvirtinančius, kad Kaunas negražus miestas. Apskritai galėčiau pasakyti, jog per mėnesį visiškai nepajutau net menkiausių rutinos užuomazgų. Kiekvieną dieną sutinku naujų žmonių, pavyzdžiui, G-loft’e gėriau vyną su grupiokėmis, kurias mačiau pirmą kartą, vėliau su kolegomis užsukom į prancūziškos stiliaus kavinukę kavos. Gausybė naujovių ir atradimų kasdien.
Greta, PMDF

Nenorėjau čia įstoti, bet svajonių specialybė buvo pasiūlyta tik čia, VDU. Atvažiavusi vis dar buvau pikta, kodėl ne į Vilnių ir panašiai, bet pačią pirmą dieną, kai ėjau į renginį, kambariokė paliko mane likimo valiai. Kokias tris valandas vaikščiojau po centrą, kol radau autobusų stotį, nes tik nuo ten žinojau, kaip grįžti į bendrabutį. Bet tas laikas visiškai neprailgo, nes vaikščiojau užvertusi galvą į dangų – pastatai Kaune nerealūs. Tikriausiai todėl ir nepajutau, kiek daug kilometrų nuėjau ir kiek laiko klaidžiojau.
Dalyvavau fuksų stovykloje, ten labai smagiai praleidau laiką. Taip pat dieną prieš tai buvau Kauno naktyse. Visgi jas prisimenu ne dėl gerų renginių, o dėl grįžimo iš jų. Apie vidurnaktį nusprendžiau važiuoti namo, todėl nuėjau į stotelę ir laukiau naktinio troleibuso. Vienas atvažiavo po valandos laukimo, bet aš tiesiog fiziškai netilpau, nes buvo nenormaliai prigrūstas. Pagalvojau, kad atvažiuos kitas, bet po dar vienos valandos visi laukusieji stotelėje pastebėjom, jog 37 autobusas važiuos tik nuo kitos savaitės. Smagu. Tuomet dar valandą palaukiau ir įsigrūdau į 13 troleibusą. Na, žinoma, buvo tokių, kurie netilpo, tai jie tiesiog fotografavo mus, taip kompaktiškai važiuojančius.
Roberta, HMF

Keista, tačiau buvo labai sudėtinga prakalbinti studentus, išgirsti jų pasakojimus. Vieni tvirtino, kad nieko neprisimena, kiti – jog kažkokio vieno įvykio išskirti negalėtų. Vis dėlto, manau, kad pirmakursių gyvenime kol kas naujovės plaukia tokiu srautu, jog net nepakanka laiko į tai įsigilinti ir atkreipti dėmesį į detales. Aišku viena – dauguma įstojusių Kaune ir buvusių nepatenkintų pamažu keičia savo nuomonę, pamilsta Kauną. Tam tereikia atrasti vietas, kurios žavi ir džiugina.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *