Kaip mes žaidėm karą…

pagal | 2020 27 sausio

Praėjusią savaitę teko sudalyvauti LKA organizuojame projekte „Tėvynės Gynėjas“. Na ką… Pasigirsiu… likau gyvas, nesusižeidęs ir svarbiausią – susižavėjęs. Geležinė drausmė, pasėtas pagarbos kariuomenei daigas ir krūva atsispaudimų prakrapštė man akis. Na bet apie viską nuo pradžių…

Ankstų rytą susibūręs studentų ratelis šurmuliavo. Kalbėjomės, juokavome apie mūsų laukiančius išbandymus, bet regis niekas rimtai net nenutuokė kur brenda. Visų veidus puošė šypsenos net tada, kai atėjus vienam kareivukui stojome į pirmąją rikiuotę. Keletas griežtų frazių, pamokymų ir juokai pritilo. Prasidėjo projektas, į kurį atvažiavome. Santūrus, griežtas ir ugdantis. Pirmąją dieną išklausę keletą paskaitų išsiruošėme į kelionę. Buvome nuvežti į Pabradės poligoną, kur turėjo prasidėti mūsų maksimalių išbandymų metas.

O jis ir prasidėjo. Kiekviena diena suplanuota iki smulkmenų – rytinė mankšta, pusryčiai, pratybos, pietūs, pratybos, vakarienė, miegas, naktinis budėjimas, miegas. Niekas niekur nevėluoja, bent jau teoriškai. Už lyrinius nukrypimus nuo kareivio kasdienybės prašom atsispaudimų… Ne ne… ne tau… o visam būriui. Oi kaip pykome visi už kiekvieną vėluojantį ar nesusitvarkiusį. Oi kiek atsispaudimų „išpumpavome“ už tai, kad kažkas nesugebėjo rasti po nakties dingusių kelnių. Ir supraskite mane teisingai – man tai patiko. Žinoma ne pats sportas, bet komandinės dvasios ugdymas. Vos antrai dienai įsibėgėjus mes jau rūpinomės vieni kitais. Nevėluoti į rikiuotę stengdavomės ne tiek dėl savęs, kiek dėl savo bendražygių. Tobulas sustygavimas.

Retas žmogus šiais laikais tebevertina tokį menkniekį, kaip pavyzdžiui saldainis. Garbės žodis, Pabradės poligone yra patys skaniausi saldainiai pasaulyje, pats skaniausias maistas ir patys patogiausi gultai tik ten. Kai nusivarai nuo kojų ir žinai, kad miego turėsi ribotą kiekį, pats pradedi skaičiuoti minučių tikslumu – ką ir kaip galėtum padaryti, kad liktų daugiau laiko miegui? Kada galėtum suvalgyti per pietus gautą obuolį? Garbės žodis, projekte išmokau vertinti net tokį dalyką, kaip 5 minutės dušo ar švarios sausos kojinės. Juokinga, ar ne? O aš visai nejuokauju…

Visą savaitę kasdien vykdėme įvairias pratybas, kurios buvo ir kančia ir didžiausias malonumas. Sunku… Na bent jau tokiam baltarankiui kaip aš, tai toli gražu ne kiekvienai dienai. Tačiau kur daugiau gausi tokių pramogų? Nebylūs valdymo signalai, judėjimo būdai, maskuotė, šaudymas, ugnis ir manevras – begalė visko už ką daug šiuolaikinio jaunimo, na bent jau vaikinų, klotų nemažus pinigus. Ir vis vien jie toli gražu nepatirtų nieko panašaus į tai ką patyrėme mes. Žinios ir įspūdžiai tikrai ilgam.

Vis tik geri dalykai netrunka amžinai. Ilgainiui atsiranda geresnių. Priešpaskutinę dieną gavome žinią, kad mūsų stovyklą apvogė priešas. Misija: aptikti priešą ir susigrąžinti pavogtą dėžę. Nežinau kaip kiti, bet klausydamasis kovinio įsakymo viduje krykštavau iš laimės. Gavome galimybę parodyti ko išmokome per savaitę. Para miške atskleidė visus mūsų gebėjimus. Ir paaiškėjo, kad dar nesame tokie beviltiški… Pasirodo apsiginti nuo priešo pasalos išmokome. Sugebėjome ir jam pačiam „pakrauti malkų“. Atlikome reidą atsiimdami mūsų brangiąją dėžę ir sėkmingai su ja pabėgome. Ir kas gi dabar baltarankis?…

Reziumuojant visą savaitę noriu paploti visiems organizatoriams prisidėjusiems prie šio projekto. Noriu padėkoti už nuostabų laiką ir žinias, už leidimą suprasti kas yra ta kariuomenė ir kam ji reikalinga; už tai, kad pajutau kas yra komanda, būrys ir kaip svarbu padėti draugams. Lenkiu galvą, nes vykdamas į projektą turėjau intensiją parašyti ką nors pikto. Dabar apie „Tėvynės Gynėją“ piktai rašyti tikrai nenoriu… Noriu tik palinkėti visiems skaitantiems gyvenime patirti kažką panašaus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *