Kūryba pagal rašytoją Edmundą Malūką

pagal | 2020 28 sausio

Domiesi kūryba? Gal planuoji pats tapti rašytoju ar tiesiog mėgsti skaityti knygas? Tikriausiai esi girdėjęs apie šių dienų lietuvių rašytoją Edmundą Malūką bei vieną iš populiariausių jo romanų „Šiukšlyno žmonės“. VDU Pavasario festivalio metu bestseleriais tapusių knygų autorius svečiavosi universitete ir vedė paskaitą, po kurios pasidalino savo, kaip kūrėjo, patirtimi ir patarimais.

Kaip nusprendėte tapti rašytoju ir pradėti savo kūrybos kelią? Ar svajojote apie tai nuo vaikystės?

Nuo vaikystės tikrai nesvajojau – tikriausiai retas, kuris nori tapti rašytoju. Tačiau vidurinėje mokykloje teko sudalyvauti kūrinių konkurse, kuriame mokiniai galėjo rašyti tai, kas tik šauna į galvą. Aš parašiau pilną sąsiuvinį, deja, mano kūrinys buvo atmestas. Literatūros mokytoja argumentavo, kad tai arba kažkokios knygos pradžia, arba nebaigtas apsakymas. Žinoma, aš buvau įsižeidęs, nes stengiausi rašyti labai rimtai (juokiasi). Kitas bandymas buvo sovietinėje armijoje, norėjau bent tušinuką laimėti (šypsosi). Savo apsakymą apie meilę siunčiau į Rusijos miniatiūras, o vėliau į vieno žurnalo redakciją, tačiau atsakyme gavau tik patarimą geriau išmokti rusų kalbą.

Ar kūrėte ir būdamas studentas?

Taip, šiek tiek bandžiau rašyti, tačiau tai buvo tik trumpi aprašymai apie komjaunimą.

Koks buvo pirmasis Jūsų kūrinys? Kas įkvėpė jį parašyti?

Pirmasis romanas buvo „Kraujo skonis“ apie mafiją, o kraujas šiuo atveju reiškė pinigus. Nusprendžiau savo rankraštį nunešti į leidyklą „Vaga“, kur susitikau su vyriausiuoju redaktoriumi. Jis, peržvelgęs mano juodraštį, pažadėjo paskambinti. Nustebau, tačiau man pranešė, kad išleis mano romaną, o dar labiau nudžiugino tiražas – maždaug 35 000 – 40 000 egzempliorių. Šis romanas buvo mano sėkmingiausias, jį parašiau per 3 mėnesius. Negaliu sakyti, kad rašydamas romaną turėjau įkvėpimo šaltinį, tai buvo tiesiog vidinė paskata.

Teko girdėti, kad Jūsų kūriniuose nemažai nusikalstamo pasaulio aprašymų. Ar tai tiesa?

Ne, tokių aprašymų nebuvo, išskyrus romaną „Kraujo skonis“.

Romanas „Šiukšlyno žmonės“ tikriausiai buvo vienas iš populiariausių jaunimo tarpe. Kokia šio kūrinio sėkmės paslaptis?

Visų pirma, šį kūrinį mane įkvėpė parašyti viena situacija realybėje. Svečiavausi pas draugą Klaipėdoje ir teko nuvažiuoti į šiukšlyną. Išlipęs iš mašinos nuėjau prie žmonių, kurie kapstėsi šiukšlėse. Mane labai sudomino, ko žmonės ten ieško. Dar labiau susidomėjau kai sužinojau, jog jie ir čia pat gyvena. Vėliau apsilankiau Kauno, Biržų šiukšlynuose. Įdomu tai, kad buvau susitikęs su bestselerio „Šiukšlynų milijonierius“ prodiusere, papasakojau savo romano siužetą ir priėjome išvadą, kad tai labai panašūs kūriniai. Tarp jaunimo šis romanas tapo populiarus, nes tai yra istorija apie jaunus žmones, berniuką ir mergaitę, kurie kartu pabėgo iš vaikų namų.

Kaip Jus aplanko kūrybinės idėjos? Ar būna vadinamosios „kūrybinės kančios“? Gal turite pastovų įkvėpimo šaltinį, kuris jus nuolat skatina?

Kūrybinių kančių pasitaiko. Tuomet yra keli variantai: dažnai rašai ir atsiremi į sieną, pritrūksta motyvacijos, todėl reikia sugalvoti siužeto liniją, kuri motyvuotų tęsti bei sekti vieno ar kito personažo veiksmus, klausti, kodėl jis taip elgiasi. Paprastai tokioje situacijoje aš einu miegoti (juokiasi), tačiau, nors ir kūnas miega, tačiau pasąmonė veikia nepriklausomai nuo kūno ir staiga „išplaukia“ kokia nors idėja. Belieka atsibusti, pasiimti rašiklį ir užsirašyti mintis. Pastoviu įkvėpimo šaltiniu aš vadinu transą, kai įsigyveni į tam tikrą situaciją ir negali imtis kitų darbų, kurie reikalauja susikaupimo. Transas yra tas kelias, kuris veda į kūrybą.

 Kūryba jums hobis, gyvenimo būdas ar darbas?

Viskas kartu.

Kokias svarbiausias vertybes puoselėjate kaip autorius ir kūrėjas?

Man atrodo, kad yra vienintelė vertybė – meilė, kaip visiškas gėris, meilė viskam. Knygos uždavinys yra garbinti, skatinti meilę kaip gėrį.

Kokie rašytojai Jums yra autoritetai?

M.Bulgakovas ir jo apsakymas „Šuns širdis“, taip pat M.Servantesas ir jo „Don Kichotas“. Tai yra ypatingo meistriškumo kūriniai, kurie yra labai metaforiški. Lietuvių literatūroje galiu paminėti Kristiną Sabaliauskaitę, kuri yra tikra mūsų ateitis.

Ką patartumėte jauniems rašytojams, kurie nori pradėti savo kūrybos kelią?

Reikia sėsti ir rašyti. Vienas žmogus man yra atnešęs savo rankraštį, kuriame vyrauja siužetas apie kosmosą, kitas planetas, kuriose verda toks pat gyvenimas kaip ir Žemėje, vyksta konfliktai tarp planetų. Mano nuomone, tai visiška nesąmonė, tačiau aš jaučiu pagarbą šiam žmogui, nes suprantu, ką reiškia parašyti 20 puslapių per parą – reikia turėti nemažai fantazijos, užsispyrimo ir laiko. Kai išreiškiau savo požiūrį, vaiko tėvas man pasakė, kad iš jaunuolio išaugs didis rašytojas. Galbūt… Aš tikrai nieko blogo nesakau.

Kokie Jūsų ateities planai? Galbūt ruošiate pristatyti naują romaną?

Sau esu išsikėlęs didelį uždavinį – išleisti romaną apie Vytautą Didįjį. Sugalvojau pavadinimą „Vytauto žemė“ ir jau esu parašęs nemažai siužeto, tačiau istorikai sukritikavo kai kuriuos faktus. Todėl šiuo metu tikrai noriu pabaigti šį kūrinį, nes dar nėra nei vieno romano apie šį nusipelniusį istorijos veikėją. Taip pat, labai norėčiau parašyti romaną apie lietuvių kilmę. Tai yra tikrai „super“ planas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *