LIETUVĖ IR UŽSIENIETIS: kai meilei negalioja stereotipai (Interviu)

11245470_1166355246723829_176389346_nSakoma, kad meilė kalba visomis kalbomis ir tik tavo širdžiai spręsti, kurią iš jų rinktis. Pasaulis atviras ir jei sutiktas svajonių princas nebūtinai  lietuvis, ar vertėtų dėl to jaudintis? Negi stereotipai pajėgūs sugriauti jausmus?

Kada mūsų tėvynėje Lietuvoje gyvenančios močiutės rinkosi vyrus, kalbėkime atvirai, nebuvo pasirinkimo įvairovės. Sutikai šokiuose, kartu sėdėjai viename suole,  gyvenai gretimame kaime, na, gal dar studijavai kartu… Štai tau ir jaunikis – nėra čia ko spręsti. Bet šiandien jaunimas migruoja kur ir kaip tik gali: stoja į universitetus kituose miestuose, keliauja į užsienį pagal studentų mainų programas, ieško darbo pasiūlymų svetur ir  jaunystės vėjas viską sudėsto savaip: imi ir įsimyli ne lietuvį.

Būtent tokiomis savo meilės istorijomis sutiko pasidalinti 4 skirtingas, bet tuo pačiu ir artimas viena kitai patirtis išgyvenančios merginos: Gabija, draugaujanti su amerikiečiu, Greta, turinti išrinktąjį indą, Agneta, kurios vaikinas – pakistanietis bei Rūta, kurios širdį užkariavo nigerietis.

Ar vaikinas užsienietis kada nors buvo tavo svajonė? Ką galvodavai apie poras, kuriose susipina skirtingos kultūros bei kalbos?

Gabija: Tiesą sakant taip… Žinojau, jog bus užsienietis, norėjau ispano (juokiasi). Tokios poros man kažkuo visad būdavo žavios, būtent tokios priešingybės traukdavo.

Greta: Tai niekada nebuvo mano svajonė. Būdavo keista matyti tokias poras, bet niekada nemaniau, kad tai kažkas labai gero ar blogo. Na, myli vienas kitą, tai tegul sau!

Agneta: Kai buvau jaunesnė, kartais tikrai apie tai pasvajodavau. O skirtumai meilei nėra svarbūs.

Rūta: Niekada nė negalėjau pagalvoti, jog draugausiu su užsieniečiu, tačiau nuomonę kardinaliai pakeičiau po išvažiavimo į užsienį ir draugo lietuvio išdavystės. Niekada nebuvau prieš tas poras, kuriose susipina skirtingi interesai, kalbos, religija ar kultūra.

Iš kokio šalies kilęs tavo vaikinas ir kokia jo religija?10847080_1166355330057154_1173346758_n

Gabija: Iš JAV. Tikras amerikietis, tačiau šiuo metu gyvena Anglijoje, krikščionis.

Greta: Jis kilęs iš Indijos, nors gyveno ten tik 4 metus. Visą vaikystę praleido kartu su savo šeima Omane. Religija –  krikščionis, katalikas.

Agneta: Pakistanietis, tačiau daug metų gyvena Amerikoje ir yra musulmonas.

Rūta: Kilęs iš Afrikos, Nigerijos. Jis yra krikščionis kaip ir aš.
Dažna situacija: lietuvė susidėjo su užsieniečiu ir arba tapo karaliene, arba buvo apgauta ir vyras atėmė vaikus. Ar tokie konkretūs stereotipai negąsdina, būnant su vyru iš kitos šalies?

Gabija: Stereotipus labiau siečiau su Rytų šalimis, kur kitokios religijos, pavyzdžiui, Islamas. Kažkaip amerikiečiai ar europiečiai man visiškai nekėlė ir nekelia baimės, tokios mintys niekuomet nebuvo atėjusios į galvą.

Greta: Netikiu stereotipais, todėl tokie atvejai net nešovė man į galvą. Kartu nuo nulio statome savo karjerą ir žiūrėsim, kas gausis ateityje. O tos lietuvaitės, kurios buvo apgautos ar susiklostė scenarijus „vyras atėmė vaikus“, manyčiau yra savo aklo pasitikėjimo klaidos. Reikia visada būti atsargioms. Aš nepasitikiu žmonėmis, nesvarbu, iš kokios šalies jie būtų. Manau, pasitikėjimas turi būti išugdytas palaipsniui, vis labiau susipažįstant su antra puse ir imant besąlygiškai pasitikėti vienas kitu. Tai itin ilgas pasiruošimo gyvenimui kartu procesas. Juk tai žmogus, su kuriuo planuoji praleisti visą savo likusį gyvenimą! Patirtis išmokė,  kad reikia labai atsargiai  rinktis draugus aplink, o ypač – artimiausius.

Agneta: Klaustukai kyla kol kažko nepatiri savo kailiu. Jų buvo ir prieš sutinkant vaikiną, bet jausmai tai pašalino. Galiausiai gyvenimą reikia susieti su žmogumi, kuriuo pasitiki, o ne bijai dėl to, kad kažkam panašiuose santykiuose nepasisekė.

Rūta: Pasakysiu taip: visi mes esame skirtingi žmonės, visi turim savo nuomones ir visi savyje turime susikūrę tam tikrą mažytį pasaulėlį. Esmė yra ta, jog nebūtinai kitatautis žmogus gali taip pasielgti. Tavo tautietis tave gali taip pat išduoti ir viską atimti, nebūtina sakyti, jog šitaip elgiasi tik kitataučiai. Tad… Aš nesilaikau tam tikrų stereotipų ir nesusikuriu nepagrįstų baimių savyje.

Kaip į žinią apie draugystę su vaikinu iš užsienio reagavo šeima? Neteko išgirsti, kad išsirinkai netinkamą vyrą būtent dėl to, jog jis užsienietis?

Gabija: Stebėtina, kad šeima labai palankiai žiūrėjo ir šiltai sutiko. Galbūt  žinodami, kad aš labiau pasaulio pilietė, turinti tikslų gyventi užsienyje, visiškai nenustebo nei tėvai, nei seneliai. Būdavo tik juokelių iš dėdžių ar tetų pusės, jog išsiveš mane į Ameriką vien dėl žalios kortos (juokiasi).

Greta: Tėvai reagavo gerai, buvo susidomėję. Įgus kalbėti angliškai, šioks toks iššūkis ir tobulėjimas, tad, manau, kad džiaugiasi. Kol kas dar neteko išgirsti jokių neigiamų replikų ar pamokymų apie mano pasirinkimą.

Agneta: Tėvai man asmeniškai apie mano pasirinkimą nieko blogo nėra pasakę. Tačiau mano aplinkoje yra žmonių, kurie atvirai dvejoja dėl tokios draugystės.

Rūta: Mano vaikinas juodaodis ir mes kartu esame jau beveik 2 metai. Mano šeima iki šiol yra KATEGORIŠKAI PRIEŠ! Tačiau aš pati kuriuosi savo gyvenimą, aš šį žmogų pažįstu geriau nei kas kitas ir niekas man nepasakys su kuo man būti. Esu laiminga. Tėvus gerbiu, išklausau, tačiau vis tiek darau taip, kaip man atrodo geriau. Iki šiol mano draugas su mano šeima nėra supažindintas.

11262920_1166509793375041_563281881_nLietuviai dažnai pabrėžiama kaip konservatyvių pažiūrų, kritikos negailinti tauta. Ar susidūrei su tuo, kai vaikinas svečiavosi tavo tėvynėje?

Gabija: Su konkrečiu nepalankumu tikrai neteko susidurti, nes mano vaikinas neatrodo išskirtinis. Be to, dažniausiai susitikdavome su pažįstamais, angliškai jiems jį pristatydavau ir draugai maloniai su juo bendravo.

Greta: Kartu gyvename Lietuvoje jau dvejus metus. Kartais tenka susidurti su nepatogiomis situacijomis, bet nedažnai. Manau, laikui bėgant, lietuviai tampa šiek tiek atviresni, po truputį plečia savo pažiūras. Man svarbiausias draugų ir artimųjų palaikymas, kitų nuomonė nelabai rūpi.

Agneta: Draugystę pradėjome Amerikoje, Lietuvoje mano draugas dar nesisvečiavo, todėl susidurti su tuo neteko.

Rūta: Jis gyvena Lietuvoje. Dažnai pastebiu praeivių smerkiančius žvilgsnius. Tačiau, manau, aš, kaip ir jis, tiesiog išmokau nebematyti aplinkinių nepatenkintų veidų. Teko einant gatve išgirsti ir keletą labai negražių epitetų, apibūdinančių mano vaikiną. Tačiau mano nuomonė yra tokia: per daug konservatyvūs ir mažai išprusę žmones taip elgiasi norėdami save išaukštinti. Bet to nesuvokdami jie patys save dar labiau žemina ir tampa pajuokos objektais.

Ar kada nors teko pajausti, jog turite skirtingą požiūrį tam tikrose srityse?

Gabija: Skirtumų yra. Tikrai pasireiškia amerikietiškas vartotojiškumas, bet tai per daug neerzina.

Greta: Labiau teko šimtus kartų nustebti, kaip mūsų vertybės ir požiūris į daugelį dalykų sutapo. Galbūt tai nulėmė faktas, kaip buvome užauginti. Nors ir augome skirtinguose pasaulio kampeliuose, esame tos pačios religijos ir turime itin panašius papročius bei tradicijas.

Agneta: Žinau, kaip bauginančiai skamba tai, jog mano vaikinas musulmonas, bet nuo paauglystės jis gyvena Amerikoje ir nesilaiko jokių musulmoniškų tradicijų, išskyrus tai, kad nevalgo kiaulienos. Be to, tenka pripažinti, kad į merginų išvaizdą jis žiūri kiek atsargiai – trumpų sijonų aš nenešioju. Mano draugas pavydus šiuo atžvilgiu, bet ir pati nemėgstu tokio stiliaus ir vertinu jo rūpestingumą.

Rūta: Mes abu tikim į tą patį Dievą. Jis kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią, aš tik per religines šventes ir tada, kai užsinoriu, tačiau to nepavadinčiau kažkokiu skirtingu požiūriu į Dievą ar kažkas panašaus. Aš juo didžiuojuosi, jog jis toks artimas Dievui ir kartais smerkiu save, jog per mažai laiko pati tam skiriu. O visur kitur mudu atrodom lygūs.

Galbūt yra tekę atsidurti nemalonioje situacijoje, kurią nulėmė būtent tai, jog tavo vaikinas užsienietis arba, kad tu – lietuvė?

Gabija: Vaikinui atskridus pas mane, oro uoste jį visuomet apklausinėja. Trečią kartą, kai atskrido į Lietuvą, Kauno oro uoste labai piktai kamantinėjo: ,,Ką čia darai? Ko atvažiavai?‘‘. Dar vienas atvejis, kai mes norėjom išsinuomoti automobilį. Lietuviai nėra matę amerikietiško vairuotojo pažymėjimo, nepažįsta tokio dokumento ir nenori nuomoti automobilio.

Greta: Žinoma, kad teko. Kreivi žvilgsniai nėra retas reiškinys. Kartais pasitaiko kritiškų šypsenų. Keletą situacijų teko išgyventi kai kokie protinguoliai sumano gatvėje ar autobuse „paprotinti“ kaip reikia gyventi pagal juos ir vaje, vaje, kaip negerai aš gyvenu. Tokiais atvejais žodžio kišenėje neieškau, pasiunčiu tuos žmones eiti meškerioti ar kur nors panašiai, kartais tiesiog ignoruoju.

Agneta: Amerikoje tokios poros niekam nėra įdomios, nes jų šimtai. Vienintelį kartą klube kilo šioks toks sąmyšis, nes mane, šviesiaplaukę, kartais pastebi ir užkalbina kiti vaikinai. Tąkart draugas tuoj pat išvaikė gerbėjus, kurie dar spėjo replikuoti, jog jis man per prastas. Be to, kiek nejauku pripažinti: pačią draugystę ilgai slėpėme būtent nuo mano draugo tėvų. Nebuvome tikri, ar jie, pamaldūs musulmonai,  krikščionę lietuvę priims kaip tinkamą merginą savo sūnui.

Niekuomet nekilo minčių, kad su lietuviu vaikinu viskas būtų lengviau?11120917_1166355050057182_1608986362_n

Gabija: Niekada nesvarstau, „kas būtų, jeigu būtų“…

Greta: Ne. Tautybė – tai ne žmogaus charakterio ar asmenybės bruožas. Žinoma, šalis, kurioje užaugai, turi įtakos asmenybės formavimuisi, bet svarbiau – tavo artimiausia aplinka, tai, kaip tėvai tave joje išauklėjo. Vienintelis dalykas, apsunkinantis gyvenimą Lietuvoje – pilietybės neturėjimas, ypač siekiant karjeros. Tačiau kartu esame pasiruošę įveikti visus sunkumus – juk taip įdomiau gyventi!

Agneta: Nesėdėjau ir negalvojau ką ir kada įsimylėti. Suprantu, jog saugiau atrodo gyventi toje pačioje šalyje ir kalbėti viena kalba, bet meilė nėra planuojamas dalykas.

Rūta: Na, Lietuvos gatvėmis su juodaodžiu šiaip nėra lengva vaikščioti. Dažnai pasitaiko vienokia ar kitokia situacija, tačiau to nesureikšminu ir nemanau, jog galėčiau tvirtinti, kad buvo kažkas tokio, kas priverstų mane raudonuoti.

Išklausiusi merginų istorijų pajutau tvirtą pagarbą tokioms poroms. Nepaisant nepritariančių, mėginančių patraukti per dantį aplinkinių, pašnekovės kaip tikros herojės kovoja už savo jausmus. Meilė verčia pasaulį suktis ratu, nesvarbu, kas tavo antroji pusė – lietuvis, amerikietis, ispanas, indas… Juk stereotipai širdyje negyvena!

O pabaigai –  Johno Lennono žodžiai: “It matters not who you love, where you love, why you love, when you love or how you love, it matters only that you love” 

Straipsnio autorė Greta Kybartaitė

Komentarai
Pasidalinkite
About Jauti.lt
Tinklaraštis jaunimui.