Lietuviškas kinas bunda?

pagal | 2020 28 sausio

Lietuviškas kinas. Kodėl mieliau renkamės užjūrio prodiuserių filmus nei žiūrim, ką sukūrė lietuvaičiai? Ko trūksta lietuviškam kinui, kad jis būtų patrauklus ir pabustų iš gilaus miego? „Studžio“ redakcija apsilankė jauno režisieriaus Mindaugo Banio trumpametražio filmo peržiūroje. Pakalbinome jį, studentą, pagavusį įkvėpimo vėją, ir pristatome atvirą interviu apie kiną, kūrybą ir įkvėpimą.

Kada susižavėjai kinu?

Kinu susižavėjau jau gana seniai, „Didieji Penktadienio Filmai“ vaikystėje būdavo vienas iš didžiausių malonumų. Kaip ir daugelis draugų, tuo metu žavėjausi animaciniais filmais, jie mane įkvėpdavo kurti, todėl dažniausiai vos pasibaigus serijai, pats puldavau piešti ir kurti istorijas. Laikui bėgant, prieiga prie filmų keitėsi, namuose atsiradus internetui galėdavau žiūrėti ne vien televizijos siūlomus filmus, o ir potraukis jiems vis augo.

Ar buvo koks filmas, kuris Tave įkvėpė surežisuoti „Gerą pažįstamą“?

Idėja sukurti „Gerą Pažįstamą“ gimė netikėtai. Istorija mano galvoje išsirutuliojo savaime, o filmavimo stilistiką padiktavo turėtos priemonės. Nesumeluočiau, jeigu teigčiau, kad kurdamas „Gerą Pažįstamą“ įkvėpimo sėmiausi iš Alejandro Gonazalez Inarritu filmų kinematografijos ir garso takelio. Žinoma, rašydamas scenarijų orientavausi pagal tokius klasikinius filmus, kaip A. Hithcocko „Rear Window“ ir F.F. Coppola „Conversation“.

Ar galėtum išsirinkti mėgstamiausią režisierių?

Mėgstamų režisierių yra nemažai, pradedant legendiniais S. Kubrick, F. Fellini ar kitais klasikais. Iš dabar kuriančių režisierių galėčiau paminėti D. Fincher, R. Andersson, P.T Anderson, A. G. Inarritu. Šių režisierių darbų darbų visuomet laukiu su nekantrumu. Žinoma, yra dar daug kitų režisierių, kurių filmai mane žavi ir įkvepia. Ypač mėgstu autorinio kino darbus, kuomet tas pats žmogus rašo scenarijų, buria komandą, ieško finansavimo, režisuoja ir tiesiog gyvena savo kūryba.

Kas labiausiai žavi kino industrijoje?

Kino idustrija yra labai paini. Kinas apjungia daug meno šakų ir krypčių, ir tuo pat metu yra industrija. Žinoma, kinas kaip industrija mane žavi ne taip, kaip kinas kaip menas. Kino industrijoje besisukantys filmai būna gana tipiški: specialieji efektai, daug veiksmo, dramos. Meniniai filmai šiek tiek skiriasi nuo kino industrijos. Jie dažniau būna orientuoti į įvairius festivalius ir tam tikro tipo žiūrovus. Pasitaiko ir gana sėkmingų, pelną atnešančių meninių filmų, tačiau dažniausiai meniniai filmai neatlaiko kino industrijos egzamino. Todėl Lietuvoje retai išvysi įdomių filmų, neapsilankęs festivaliuose. Man kino industrijoje įdomiausia ten esanti virtuvė – vieta, kur vyksta kūrybinis procesas ir iššūkiai, kurie ištinka kūrybos metu iki tol, kol žiūrovas pagaliau išvysta galutinį rezultatą.

Ar planuoji sieti savo ateitį su kinu?

Dar ankstoka kalbėti apie planus, bet tikrai norėčiau, kad mano ateitis būtų susijusi su kinu, todėl dedu nemažai pastangų, kad tai įvyktų. Šiuo metu man kinas balansuoja tarp mėgėjiškumo ir profesionalumo. Studijuoju naujųjų medijų meną, todėl turiu galimybę pažinti medijas ir įvairius saviraiškos būdus. Lankau VDU akademinį teatrą ERRO – tai man padeda pažinti ne tik save, bet ir aktoriaus dalią. Tiesiog darau tai, kad, laikui bėgant, kinas iš hobio pavirstų kažkuo daugiau.

Kokie tavo kiti pomėgiai?

Mano pomėgiai daugiau ar mažiau susiję su kūryba. Piešiu, fotografuoju, rašau. Žiūriu filmus, apsilankau teatre. Atsiradus progai, žaidžiu krepšinį.

Ko palinkėtum jaunimui, kuris nori, bet nesiryžta pasinerti į kino pasaulį?

Manau, kad svarbu jausti potraukį ir labai norėti. Jeigu tikrai žinai, kad turi idėjų ir be to neįsivaizduoju savęs, tuomet turi žengti pirmyn, net jeigu kartais ir tektų tai atlikti sukąstais dantimis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *