„Lošėjas“ kelia kartelę aukštyn

pagal | 2020 28 sausio

Šių metų pradžioje rašiau apie šiuolaikinį lietuvišką kiną – lygindama su jaunu mokyklinuku kėliau klausimą – „ar kada nors išvysim gerą lietuvišką filmą, kuris nebus geras tik lietuviško kino kontekste“. „Lošėjas“ plakatuose pasiskelbdamas „Metų filmų“ užsikėlė sau kartelę padidindamas žmonių lūkesčius – iki premjeros sklandė pletkai, kad Igno Jonyno debiutinis darbas „geras ir ne tik kaip lietuviškas“. Filmui pasiekus kino teatrus aišku – „Lošėjas“ žengia tvirtą žingsnį link gero kino ir bene pirmasis vertinimuose išlipantis iš minėto „lietuviško konteksto“.

Tikresni veikėjai

Pirmiausia, ačiū filmo kūrėjams, kurie tikslingai atsisakė imti žinomus veidus. Režisieriaus tikslas, kad veidai atrodytų „iš gyvenimo – nematyti, tikri“ buvo išpildytas. Žiūrovas gali labiau atsipalaiduoti ir įsitraukti į istoriją. Keturis metus rašytas ir tobulintas scenarijus pagaliau rado vidurį tarp senajam kinui būdingos poetizuotos, taisyklingos lietuvių kalbos ir keiksmažodžiais, žargonais sunkte persunktais E. Vėlyvio kūriniais. Veikėjai prabyla žymiai natūraliau, o prisidėjus gana stipriai vaidybai „Lošėjas“ nutolsta nuo nuolat gyvybingumo stokojančių aktorių pasirodymų didžiuosiuose ekranuose.

Dėmesys detalėms

Losejas2

kinopavasaris.lt

I. Jonyno darbas žavi dėmesiu detalėmis. Filmas nagrinėja gyvybės ir mirties klausimus,  gilinasi į kartos, pereinančios iš vienos santvarkos į kitą, sąmonės lūžius – temos aktualios šiandieninėje Lietuvoje ir kitose post-sovietinėse šalyse. Tai parodo ir režisieriaus pastebėjimas: „Kuo toliau nuo Lietuvos, tuo linksmiau filmas priimamas. Kuo arčiau, tuo rimčiau ir įtempčiau.“ Neatsitiktinai pasirinkta veiksmo vieta – Klaipėda – miestas, stovintis ant žemės ir vandens ribos, istoriškai taip pat siejamas su ribomis ir perėjimais. Laiku ir vietoje sudėlioti akcentai puikiai susilieja ir sustiprina veikėjų moralinę koliziją. Bendrą vaizdą gerina ir kokybiškai išpildyta techninė juostos pusė. Ne kiekvienas sugeba taip estetiškai pateikti ir kalbėti apie „neestetiškas“ temas.

Pamirštos moterys

Losejas3

delfi.lt

Nors daugeliu prasmių „Lošėjas“ nutolsta nuo iki šiol matyto lietuviško kino, tobulėti tikrai yra kur. Jei nemažai problematinių lietuviško kino taškų „Lošėjas“ bent jau bandė (iš)taisyti, lieka ir praktiškai nepaliestų problemų. Pavyzdžiui, itin silpni, iki galo neišpilyti moteriški veikėjai. „Lošėjo“ pagrindinis moters vaidmuo atiteko OOnai Mekas. Jos suvaidinta Ieva – silpna, nieko, išskyrus sūnų, neturinti gydytoja. Ir tas sūnus „pripaišytas“ tik kaip įrankis pastūmėti Ievą į moralinę dilemą. Iš dalies, visi filmo veikėjai daugiau ar mažiau yra gyvenimo aukos. Tačiau žiūrėdama susimąsčiau apskritai apie moteris lietuviškame kine – menkos, silpnos, bejėgės. Kažin, iš kur tas noras moterį nuolat vaizduoti kaip gyvenimo vėtytos ir mėtytos auką, neretai kaip vieną iš kraštutinumų –  arba laisvo elgesio, arba praktiškai vienuolės. Tikiuosi jau netolimoje ateityje mūsų kūrėjai sukurs įvairesnių, gyvesnių ir tikresnių veikėjų moterų. Būtent šioje srityje reiktų pasitempti ir nustebinti publiką.

gambler-poster2

kinfo.lt

Kokybės kartelė pakelta

Ar verta pamatyti „Lošėją“? Žinoma. Ignas Jonynas stipriai debiutavo lietuviškoj kino padangėje. „Lošėjas“ gana smarkiai pakėlė kokybės kartelę. Filmo kūrėjai įrodė, kad nebūtina kurti tik labai intelektualų, gilų, nekomercinį, arba lėkštoką komercinį kiną. Jie parodė, kad galima derinti intelektualumą su komercija, galima kalbėti apie rimtas temas sukuriant plačiai auditorijai patrauklų filmą. Manau, kad „Lošėjas“ pradeda naują etapą ir žengia žingsnį arčiau vakarietiško kokybiško kino ir pateisino “Geriausio metų filmo Lietuvoje” vardą. “Lošėjas” geras, ir ne tik kaip lietuviškas – jis šokiruoja, provokuoja ir verčia susimąstyti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *