„M. K. Čiurlionis, kurį pažinojo tik Ji“ filme „Laiškai Sofijai“

Mėgstu būti įvykių centre ir viską fiksuoti. Stengiuosi iš gyvenimo imti tiek, kiek jis duoda. Taip pat nepamirštu puikios gyvenimiškos taisyklės: "Tu tik sėk: ateis laikas - bus ir derlius" (J. V. Gėtė)
 

Laiškai Sofijai (stop kadras)„Tu esi Ta, kurios ilgėjausi ir laukiau nuo pat savo vaikystės. Apie Tave svajojau ir galvojau, apie Tave kūriau savo fantazijas. Nebijau gyventi, nes Mes būsime drauge, laikysimės vienas kito. O kai Mes numirsime, Tu ir Aš susitiksime kituose pasauliuose, nes Mes esame amžinybė ir begalybė.“ Tokie žodžiai Sofijai Kymantaitei-Čiurlynienei skamba iš Mikalojaus Konstantino Čiurlionio lūpų neseniai kino teatruose pasirodžiusiame britų režisieriaus Roberto Mullan’o filme „Laiškai Sofijai“.

Lietuvos genijus

Jei Lietuvoje manęs kas nors paklaustų, ką būtų galima vaidinti mūsų tautos genijumi, turbūt nesudvejojus pasakyčiau, jog Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Tai unikali asmenybė mūsų tautos kultūros padangėje. Bene žymiausias lietuvių kompozitorius, dailininkas ir chorvedys M. K. Čiurlionis gimė 1875 m. rugsėjo 22 d. Varėnoje (dab. Senoji Varėna). Augo gausioje šeimoje ir nuo pat mažens buvo apsuptas muzikos, nes M. K. Čiurlionio tėvas buvo vargonininkas ir chorvedys. Laiškai Sofijai (stop kadras)Toliau mūsų tautos genijaus gyvenimas buvo neatsiejamas nuo muzikos: jis mokėsi Plungės M. Oginskio dvaro orkestro mokykloje, studijavo Varšuvos muzikos institute, po studijų ten pat privačiai mokė muzikos, vėliau savo sugebėjimus tobulino Leipcigo karališkojoje konservatorijoje. Įvairiausiais būdais M. K. Čiurlionis tobulinosi ir pats: lankėsi operose, muziejuose, kūrė muziką, užsiėmė visuomenine veikla. Apie 1900 – 1901 m. jis sukūrė  simfoninę poemą „Miške“, kuri yra laikoma vienu iš ypatingiausių jo kūrinių. Taip pat šis žmogus domėjosi daile ir pats tapė. Jis mokėsi Varšuvos meno mokykloje, daug piešdavo ir be galo pasinėrė į šį savo užsiėmimą. Jo sudėtingi simbolistiniai darbai, kurie yra tarsi iš fantastikos pasaulio, Lietuvos ir pasaulio visuomenę keri dar iki šių dienų. Apie visą asmenybės kūrybinę veiklą galima kalbėti valandų valandas, vardinti jo sukurtus muzikos ar tapybos kūrinius, gėrėtis vyro unikalumu. Deja, likimas nulėmė taip, jog menininką galutinai palaužė jo talentas. 1909 m. jam buvo konstatuotas didžiulis pervargimas ir prasidėjo psichologinės bėdos. Sulaukęs 35-erių metų (1911 m. balandžio 10 d.), dėl sunkaus plaučių uždegimo jis mirė sanatorijoje netoli Varšuvos, kur prieš tai buvo paguldytas gydytis dėl psichologinio ir emocinio pervargimo. Taip Lietuva prarado didį žmogų.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Jo Sofija

Laiškai Sofijai (stop kadras)Spalvingi ir sudėtingi ne tik M. K. Čiurlionio darbai, toks ir jo gyvenimas. Juk yra sakoma, kad menininkams sunku. Dažnai jie ne tik būna nesuprasti, bet ir skursta. Dažnai jų gyvenimas ir ypač meilės frontas būna dramatiškas bei vertas knygos. Taip pat buvo ir M. K. Čiurlioniui. Jis daug kūrė, dažnai buvo nesuprastas, kitaip tariant „neformalas“ tuometinėje visuomenėje, kartais sunkiai sudurdavo galą su galu, o kartais buvo keliamas ant pjedestalo. Visko matė muziko ir menininko akys, visko teko pajusti jo širdžiai, tačiau jo gyvenimą nušvietė saulė vardu Sofija Kymantaitė. Tai garsi to meto lietuvių rašytoja, visuomenės veikėja, be galo mylėjusi Lietuvą ir lietuvių kalbą. Pora susituokė Šateikiuose 1909 m. sausio 1 d. Jų meilė buvo ypatinga, tai rodo M. K. Čiurlionio laiškai žmonai. Jie – subtilūs, nepaprasti, kupini meilės. Ne veltui Sofija yra vadinama genijaus mūza. Tačiau jų gyvenimas kartu nebuvo ilgas ir laimingas kaip rašoma pasakose. 1909 – 1911 m. M. K. Čiurlioniui buvo be galo sunkūs. Jis išgyveno emocinę krizę ir grūmėsi su psichologinėmis bėdomis. Nuo 1910 m. jis gydėsi sanatorijoje netoli Varšuvos ir bendraudavo su žmona tik laiškais. Sofijai teko didelis išbandymas – ji laukėsi dukters, tačiau šalia jos vyro nebuvo. 1910 m. birželio 12 d. M. K. Čiurlioniui gimė dukra, bet žiaurus ir negailestingas likimas neleido tėvui ir dukrai susitikti, nes 1911 m. balandžio 10 d. M. K. Čiurlionis mirė. Taip jis ir neišvydo mažosios Danutės.

Filmas „Laiškai Sofijai“

Laiškai Sofijai (stop kadras)„Jis buvo vertas tiek daug, bet gyvenimas Jam davė tiek mažai.“ Filme „Laiškai Sofijai“ šios eilutės įgauna be galo didelės reikšmės, jos tarsi nusako visą M. K. Čiurlionio gyvenimo esmę. Jis iš tiesų buvo vertas daug, bet ar tai gavo? Ar buvo suprastas ne per vėlai? Ar pačio Gyvenimo jis turėjo ne per mažai? Spėju, kad tokie klausimai lindo į galvą garsiam britų režisieriui Robertui Mullan‘ui susidomėjusiam M. K. Čiurlionio talentu ir gyvenimu. Kaip ir pasakoja šis režisierius, iš pradžių kilo mintis sukurti dokumentinį filmą apie tokią talentingą asmenybę, pristatyti visuomenei jo tapybos darbus, muziką, tačiau filmo idėjos brandinimo ir kūrimo proceso metu (filmas kurtas apie 15 metų) vis labiau tapo aišku, kad geriausiai atskleisti M. K. Čiurlionį galima tik per jo asmeninį gyvenimą, vykusias gyvenimo dramas. Filmo kūrėją žavėjo lietuvių dailininko ir kompozitoriaus darbai, tačiau dar labiau – jo asmeninis gyvenimas. Taip kilo idėja sukurti 2 valandų 10 minučių biografinę, romantinę dramą „Laiškai Sofijai.“ Ilgai brandintas filmas Lietuvos kino teatrų ekranus pasiekė šių metų rugpjūčio 30 d. Šis filmas yra apie meilę ir kūrybą, tačiau esminis filmo emocinis branduolys yra skaudžiai pasibaigusi M. K. Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės gyvenimo ir meilės istorija. Susitikę 1908 m. du jauni, perspektyvūs, savo šalį mylintys žmonės toliau nebegali vienas be kito. Jų meilę vainikuoja 1909 m. įvykusi santuoka. M. K. Čiurliono kūrybos peripetijos, S. Kymantaitės lietuvybės žadinimo veikla, jų tarpusavio santykiai, išdavystė, subtili ir tuo pačiu kankinanti meilė, laiškai vienas kitam, skausmas, džiaugsmas – šiame filme jausminis pagrindas labai stiprus. Filmo pabaigoje M. K. Čiurlionio liga ir pasaulį išvydusi jo dukra, kurios mūsų šalies genijus taip ir nepamatė, prikausto prie ekranų kiekvieną, o dažną priverčia nubraukti ašarą. Niekad neteko susimąstyti apie kompozitoriaus ir dailininko gyvenimą, apie tai koks jis buvo dramatiškas. Beje, ne kiekvienas šio filmo epizodas yra biografinis, pasak kūrėjo čia esti ir išgalvotų M. K. Čiurlionio gyvenimo detalių. Vis dėlto tai puiki sintezė su stipriu jausminiu branduoliu.

Tarp garsių aktorių ir M. K. Čiurlionį įkūnijęs žymiojo genijaus proanūkis

Laiškai Sofijai (stop kadras)Filmą „Laiškai Sofijai“ galima pagirti už daugelį dalykų. Visų pirma, tai autentiškai atvaizduotas laikmetis su tinkamai parinktais rūbais, aplinka, žmonėmis. Žiūrint šią dramą yra tarsi nukeliaujama į tuos laikus, kai dar gyveno ir kūrė M. K. Čiurlionis. Antra, filme yra kalbama būtent tomis kalbomis, kokiomis žmonės bendraudavo XX a. pradžioje. Aktoriai puikiai komunikavo tiek lietuvių, tiek lenkų, tiek rusų kalbomis. Tai filmui suteikė išskirtinumą. Verta pabrėžti, jog ne kiekvienas istorinis ar biografinis filmas gali tuo pasigirti. Trečia, aktoriai iš tiesų buvo labai įvairūs: nuo profesionalų iki visiškai nieko bendro su kino ar teatro pasauliu neturinčių žmonių. Omenyje turiu Roką Zubovą, kuris įkūnijo M. K. Čiurlionį. Šis žmogus pasirinktas ne be reikalo. Tai garsiojo kompozitoriaus ir tapytojo proanūkis, garsus pianistas, žinoma dėl to, jog atlieka savo prosenelio kurtus kūrinius bei brangina jo atminimą. Nors R. Zubovas ir nėra profesionalas, tačiau jis bene tobulai sugebėjo įsikūnyti į mūsų genijų. Jo vaidyba buvo nuoširdi, kažkuo traukianti ir užburianti. Filme visus skambėjusius kūrinius R. Zubovas atliko gyvai, o tai tiesiog papirko auditoriją ir filmas tapo dar labiau tikroviškas. Kitą pagrindinį vaidmenį filme atliko Marija Korenkaitė. Aktorė puikiai įsijautė į Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės vaidmenį. Taip pat filme buvo galima išvysti tokias teatro ir kino garsenybes kaip Saulių Balandį, Andrių Bialobževskį, Nikolajų Antonovą ir kitus. Apskritai filmas paliko gerą įspūdį, nukėlė į tuos laikus, kai kūrė M. K. Čiurlionis ir leido geriau pažinti šio garbaus žmogaus asmenybę.

 
 

Komentarai