„Mamahuhu“ arba kodėl „Kinija – darbas protui“

pagal | 2020 28 sausio

Knygos „Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje“ viršelis, kuriame puikuojasi pačios autorės daryta nuotrauka – viena iš Kinijoje „pagautų“ akimirkų. Nuotr. 15min.lt

Knygos „Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje“ autorė, fotomenininkė, rašytoja Eglė Aukštakalnytė-Hansen stengiasi pažvelgti į, rodos, neaprėpiamą (tiek užimamu geografiniu plotu, tiek ir kultūros prasme) Kiniją kaip į milžinišką koliažą, kurio kiekviena detalė – savita, įspūdinga ir verta dėmesio.

„Kinija kaip milijono dalių dėlionė – didelė, skirtinga, kontrastiška, egzotiška, praktiška, įdomi, apgaulinga, sunki“.

Kinijos įvairiapusiškumas atsiskleidžia per kontrastus, kurie stebina užsieniečius, tačiau patiems kinams kontrastai – įprasta ir kone nepastebima kasdienio gyvenimo dalis. Kinai – tuo pačiu ir labai mandagi, ir labai storžieviška tauta: „Kinams negalima sakyti tiesiai į akis „kokias čia nesąmones kreti“, „nemoki“, „nežinai“, „negerai“ ir t.t.. Tuo pačiu metu niekas nekreipia dėmesio į gatvėje sužeistus žmones, nereaguoja į greitųjų pagalbų ar gaisrinių šviesas ir signalus. Tradicinė kinų medicina stebina detalumu, kardinaliai skirtingu požiūriu į sveikatos stiprinimą, o tuo pačiu metu nepatvirtinto efektyvumo vaistų gamybai žudomi tigrai, raganosiai; jaunos merginos (švelniai tariant) nemokšiškai įsitikinusios, kad šalti gėrimai – antsvorio priežastis. Kinai yra pažangi, su mobiliaisiais telefonais ir planšetiniais kompiuteriais nesiskirianti tauta, kuriai bandomas sugrąžinti ekologiškas įprotis – važiavimas dviračiu primena „skurdžią praeitį“, kai ši transporto priemonė buvo vienintelė susisiekimo galimybė skurdžiai gyvenusios tautos žmonėms.

Milžiniškoje šalyje galioja principas „kiekvienas už save“. Reikia sukurti milijonus darbo vietų, tad nėra kitos išeities, kaip likti šiek tiek abejingu – „dirbu taip, kad kiti turėtų darbo. Arba dirbu taip, kad sukurčiau darbo kitam“. Lietuvoje žmonės skatinami apskritai nešiukšlinti, o Kinijoje tai galima daryti bet kur, nes atsiras tų šiukšlių surinkėjų. Jei dviejose vietose suplyšusius batus nunešei batsiuviui, vienas įplyšimas būtinai liks nepastebėtas. Nenuostabu, kad stebėdama tokius įvykius, net ir daug mačiusi, šešiolika metų po pasaulį keliavusi autorė, patiria kultūrinį šoką – „suprantu, kad nieko nesuprantu, kas aplink mane vyksta“.

grynas.delfi.lt

Eglė Aukštakalnytė-Hansen su pandos jaunikliu. Pandos vadinamos nacionaliniu šalies turtu, laukinėje gamtoje jų likę tik šiek tiek daugiau nei 1000. Už tokią nuotrauką su 8-10 mėnesių panda reikia sumokėti 2000 juanių (beveik 330 JAV dolerių). Nuotr. grynas.delfi.lt

Būdami taip toli nuo šios šalies, esame linkę ją matyti tikėdami pasaulyje sklandančiais mitais. Kelis iš jų autorė pateikia ir knygoje – taip, Kinijoje gaji klastočių kultūra, didelis užterštumo lygis,  dauguma kinų yra įsitikinę komunistų partijos teigiamomis iliuzijomis apie santvarkos privalumus. Tačiau ne, kinai išoriškai nėra tokie panašūs, kaip mums atrodo, ir ne, jie nevalgo šunienos (autorė tai vadina „mirštančia praktika“). Tuo pat metu prigimtis jungia, atrodytų, tokius išskirtinius kinus ir kitus pasaulio gyventojus: kinams, kaip ir bet kuriai kitai tautai, svarbus jų įvaizdis pasaulyje; šalyje iškeliamas prioritetas – šeima, jaunimas yra šiek tiek atitolęs nuo senųjų istorinių idealų, kaip ir daugelio kitų valstybių jauni žmonės; čia ryškūs kartų skirtumai; kinai yra smalsūs ir nori pažinti kitas kultūras, galbūt todėl ir klastojama kone viskas, kas matoma Vakaruose.

šanchajus. Grūda.lt

Naktinė Šanchajaus, kuriame ir šiuo metu gyvena E. Aukštakalnytė-Hansen, panorama. Šanchajus yra didžiausias Kinijos ir septintas pagal dydį miestas pasaulyje. Nuotr. gruda.lt

„Girdėjau tokį sklandantį posakį: pagyvenę Kinijoje mėnesį, beveik visi šiek tiek rašantys gali parašyti knygą, nes aprašytos patirtos, pamatytos, išgyventos, sukrečiančios, jaudinančios, netikėtos, kartais logiškai nesuvokiamos, gyvenimiškos akimirkos apie tai, ką matei, kur buvai, kaip keliavai, ką sutikai ar suvalgei,– jaudina kiekvieną. Kai pagyveni pusmetį, galima parašyti tik straipsnį, bet kai išgyveni kelerius metus – nieko įdomaus nei parašyti, nei papasakoti nesugebi. Informacijos ir patirties tiek daug, kad sunku ją konkretizuoti“, – rašo E. Aukštakalnytė-Hansen. Akivaizdu, kad šis jos girdėtas posakis nepasitvirtino – šešerių metų patirtis su gausiomis iliustracijomis ir įdomus gyventojos-stebėtojos žvilgsnis į „monstrą“ Kiniją (taip šalį vadina pati autorė) – puiki galimybė bent šiek tiek pažinti tolimą ir kartu artimą šalį, tebūnie ir siaurai – per 400 puslapių. Juk Kinija – neaprėpiama ir kiekvienam, joje apsilankiusiajam, atsiskleidžianti vis kitokiomis spalvomis.

„Afrika – atgaiva sielai, Kinija – darbas protui!“ (E. Aukštakalnytė – Hansen).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *