„Mass Effect 3″. Nuostabios istorijos pabaiga

pagal | 2020 24 sausio
Šį syk, Karvedys Šepardas gelbės žmoniją nuo genocido...

„Kodėl? Kodėėėėl!?!“ Tokia buvo mano reakcija, perėjus šį žaidimą. Iš tiesų, išlaukęs visus 2 metus, kol pasirodys paskutinioji šios trilogijos dalis ir įveikęs žaidimą, pasijutau kaip žemes pardavęs. Ne todėl, kad būčiau veltui praleidęs beveik 20 valandų savo gyvenimo… Ne. Pasidarė liūdna, nes supratau, kad daugiau šio žaidimo tęsinių nebebus. Kiek anksčiau rašytame straipsnyje apie „Mass effect 2“ minėjau, kad tai tikras „BioWare“ šedevras. Tikriausiai tai pareiškiau truputį per anksti. Tikrai nesitikėjau, kad ME3 taip stipriai pranoks pirmąsias dvi serijos dalis.

Kas nauja?

ME3 pasirodė kovo 6 d. Kad ir kaip juokingai tai nuskambėtų, bet paleidžiant šį stebuklą net rankos drebėjo. Kai tai pajutau, pagalvojau – „Geeeras, to dar nebuvo…“ Taigi, kas žaidime pakeista, kas pridėta? Pirmas pakeitimas, kurį pamačiau (kurio realiai buvo neįmanoma nepastebėt) – sumažinta pokalbių su savo komandos nariais gausa, nėra įmanoma taip dažnai megzt ilgus dialogus. Nežinau kaip tai vertint, bet aš šiam dalykui buvau neutralus.

Toliau. Būnant savo kosminiame laive, kiekvieną saviškį dažnai galima aptikti vis kitoje vietoje, bendraujantį su kažkuo kitu iš komandos. Kartais su jais netgi galima susitikti bare ar gatvėje būnant Kosminėje stotyje Citadel. Tai suteikia šiek tiek įdomumo, kai visai netikėtai pamatai komandos draugą lošiantį pokerį su nukentėjusiais kare nelaimėliais. Buvo keletas juokingų situacijų, kai užtikau dvi komandos merginas padauginusias alkoholio. Buvo linksma pasiklausyt jų pokalbio.

Supaprastėjo Paragon/Renegade taškų rinkimas: dabar jų dar daugiau galima užsidirbt tiesiog vaikštant gatvėje ir klausantis žmonių ginčų. Pasirenku ką užstot ir gaunu taškus.

Patobulinta kovos sistema: dabar Šepardas nebėra toks beviltiškas artimoje kovoje kaip buvo seniau, dabar prisiartinusius priešus jis gali užsmūgiuoti keliais judesiais arba tiesiog smogti galingą smūgį, pasinaudodamas biotinėmis galiomis.

Taip pat, atsirado galimybė smogti įsibėgėjus. Beje, patobulinta ir herojaus ištvermė – pirmosiose dalyse mūsų herojus, pabėgėjęs vos keletą metrų, liaudiškai tariant pompą gaudavo, dabar ši problema ištaisyta. Padidintas bėgimo greitis ir Karvedys nebepadūsta kai reikia bėgti, o turint omeny, kiek kartų teko nešt užpakalį nuo mirties, Šepardo begalinė ištvermė tapo labai naudingu pribumbasu.

Toliau, platesnis šaunamųjų ginklų asortimentas. Daugiau naujų ginklų ir galimybė juos sustiprinti. Nepatiko tik tai, kad beveik panaikinti visi sunkieji ginklai: raketsvaidžiai, liepsnosvaidis, branduolinis ginklas. Jais pasinaudojau vos 2 ar tris kartus per žaidimą (Oooo, kaip jie būtų pravertę…).

Siužetas

Jeigu paklaustas turėčiau įvardint bent vieną priežastį, dėl kurios šis žaidimas yra vienas neprilygstamiausių, nė nedvejodamas atsakyčiau – dėl tobulos istorijos. Dar 2007 metais pasirodžiusi pirmoji „Mass Effect“ trilogijos dalis paliko gilų pėdsaką kompiuterinių žaidimų pasaulyje. Daugybė gerų atsiliepimų iš žaidėjų visame pasaulyje įkvėpė „BioWare“ kompaniją kurti ir antrą serijos žaidimą. Ir jie mūsų nenuvylė! Nuo pat pirmos dalies kūrėjai nepaprastai kruopščiai, tarsi milžinišką lego statinį, dėliojo „Mass Effect’o“ istoriją. Jos esmė – mūsų Paukščių Tako galaktiką užpuolė masyvus, mąstantis ir labai galingas kosminis laivas Sovereinas. Jį įveikus tapo aišku, kad tokių kaip jis yra šimtai tūkstančių ir ši jų rūšis vadinama Ryperiais. Tai grobuoniški sutvėrimai, pasirodantys Paukščių Take kas 50 tūkstančių metų tam, kad išnaikintų visą organinę gyvybę galaktikoje ir vėl dingtų iki kito sunaikinimo ciklo.

Paskutinė civilizacija, kurią jie išnaikino – Proteaniečiai – buvo itin pažangi ir stipri rūšis, jie netgi sugebėjo stipriai pasipriešinti užpuolikams iš tolimo kosmoso. Proteaniečiai buvo pradėję kurti ginklą, kuris būtų išsprogdinęs visus Ryperius, deja, jiems pritrūko laiko ir jie buvo pasmerkti pražūčiai. Po Sovereino išpuolio imta ruoštis artėjančiai invazijai. Pirmi rimti gresiančios nelaimės ženklai – Kolektorių, paslaptingos rasės, gyvenančios pačiame galaktikos viduryje, išpuoliai prieš žmonių rasę. Jų grobimas, naikinimas ir niekinimas tapo rimtu pretekstu išspardyti Kolektorių užpakalius. Šepardas, pasisamdęs 10 pačių pavojingiausių asmenų galaktikoje, galiausiai ryžosi pasinaudoti Omega 4  teleportacijos prietaisu, kuris padėtų nukeliautį į galaktikos centrą. Mėginimas buvo labai pavojingas, nes dar nė vienas Kosminis laivas, bandęs pasinaudotį tuo prietaisu, negrįžo.

Šepardas buvo pagarsėjęs tuo, kad įvykdo tai, kas visiems atrodo neįmanoma. Nuvykęs į Kolektorių bazę ją sunaikino ir taip dar metams atidėjo invazijos pradžią. Grįžęs į karinę tarnybą, Šepardas buvo staigiai iškviestas į pasitarimą su Žemės karine taryba. Pakeliui iš Admirolo Andersono sužino, kad tai kažkaip susiję su dideliais neatpažintais objektais, artėjančiais Žemės link. Viskas akimirksniu tampa aišku.

Susitikęs su taryba, karvedys šiems tik patvirtina tai, ką jie ir taip žino. Į klausimą, ką reiktų daryti, atsako trumpai ir aiškiai – „We fight, or we die“ (Kovosim arba mirsim). Iškart po šių žodžių iš po debesų išnyra keletas seniai lauktų priešų, kurie nedelsiant ima griauti viską aplink, sprogimas iškart pribaigia tarybos narius. Šepardas nieko nelaukęs išvyksta iš Žemės.

Žaidimo tikslas – suvienyti visas ateivių civilizacijas kovai prieš Ryperius. Sunkiai, tačiau Šepardas tai įgyvendina. Negana to, žmonių karinė organizacija Aljansas atranda Proteaniečių paliktą senovinį ginklą, galintį sunaikinti invazijos kaltininkus. Tačiau šis ginklas dar nėra pabaigtas. Aljansui trūksta keleto sudedamųjų dalių, paslėptų keliose atskirose planetose. Šių dalių medžioklė tampa sunkesnė negu buvo tikėtasi. Vos atvykus į tas planetas paaiškėja, kad teroristinė organizacija Cerberus užbėgo Šepardui už akių ir pasisavino reikalingus išteklius, o pasiuntę profesionalų žudiką, tiesiog išplėšė patį svarbiausią komponentą Šepardui iš nagų. Viskas smarkiai komplikuojasi, tačiau visa tai tik dar labiau suerzina herojų ir jis nutaria smogti tai Cerberių organizacijai į paširdžius – užpulti ir sunaikinti pagrindinę jų bazę. Tai jam pavyksta kuo puikiausiai, tačiau tos organizacijos vadas sugeba pasišalint iš ten dar prieš pradedant apgultį.

Ką gi, artėja paskutinis mūšis, grįžimas į Žemę slegia herojų, nes jis bijo to, ką ten pamatys. Ir neveltui. Žemė atrodo prasčiau negu po antrojo pasaulinio karo. Štai čia prasideda kova už būvį. Praėjęs pro nesuskaičiuojama daugybę mutavusių ateivių, Šepardas priverstas dėt į kojas, kad suspėtų prabėgt pro persiuntimo kanalą ir patektų į proteaniečių ginklo vidų. Bebėgant jis pašaunamas ir stipriai sužalojamas. Įdėjęs dideles pastangas, šiaip taip praeina tą kanalą. Galiausiai, prieš atlikdamas paskutinius misijos uždavinius, jis turi išklausyti to ginklo katalizatoriaus, įsikūnijusio į Šepardo akyse žuvusio mažo berniuko kūną, moralą. Herojus turėjo pasirinkti – ar sunaikinti visus egzistuojančius sintetinius organizmus (Ryperius ir Getus), įskaitant ir save (nes po atliktos jo prikėlimo operacijos ME2, jis pats tapo pusiau sintetinis organizmas), tačiau leisti chaosui tęstis tolimoje ateityje, ar kitu pasirinkimu išvaryti Ryperius amžiams, bet paaukoti gyvybę. Čia jau žaidėjo pasirinkimas, bet bet kokiu atveju, Šepardas privalės aukotis. Tiesa, nuo pražūties Šepardą įmanoma išgelbėti, tereikia pasistengti maksimaliai užkelti karinį pasirengimą. O tai nėra lengva užduotėlė.

Pasibaigus žaidimui ir pažiūrėjus „Kreditus“, galima pamatyti trumpą filmuką, kaip kažkoks svajotojas pasakoja vaikui apie žvaigždes ir tuoj ruošiasi papasakot istoriją apie Karo vadą Šepardą. Po to, ką įgyvendino protagonistas, jis tapo legenda. Kad ir kaip juokingai tai nuskambėtų, bet tai, ko gero, vienintelis žaidimas, kuris šiek tiek palietė širdį, o ne vien sukėlė nusistebėjimą ir išgąstį.

Išvados

Tikriausiai vienintelis didelis minusas, kurį įžvelgiau, yra tas, kad nebus 4-tos žaidimo dalies. Ech… Pasiilgsiu to laiko, kai kažko laukiau ištisus 2 metus. Nors žaidimas ir RPG žanro, tačiau jame yra velniškai daug kvapą gniaužiančio veiksmo, todėl žaidimu nenusiviltų net ir FPS žanro mėgėjai. „Mass Effect 3“ – tai dramos, veiksmo, siaubo ir komedijos mišinys. Čia tikrai yra visų šių elementų. Todėl man šis žaidimas atrodo lyg gerai susuktas filmas. Ir tokia visa trilogija. Kaip bebūtų keista, bet iš tokios linksmos virtualios pramogos netgi galima šio to pasimokyti – kaip nepasiduoti siekiant tikslo; visi žmonės yra vienodai svarbūs; kokie būna tikri draugai; kartais reikia pasiaukoti kitų labui; norint kažką gauti, neretai tenka kažką duoti; pasitikėjimas įgijamas sunkiu darbu, o ne žodžiais.

Be abejonės, tai geriausias žaidimas, kokį man yra tekę žaisti. Už istoriją šiam žaidimui mielai įteikčiau kokį nors kino apdovanojimą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *