Maži ir dideli Vilniaus atradimai arba įkvėpimo beieškant

pagal | 2020 28 sausio

Ruduo – metas ne tik šiltiems pasisėdėjimams namuose po pledu, bet ir gera proga išlįsti iš savo guolio paspoksoti į rudeninį Vilnių. Būtent taip ir padariau vieną gan šiltą ir laisvą popietę.

Vertingų smulkmenų gatvė

100_8719

Žmogus per daug skuba. Skubame į mokyklas, kolegijas, universitetus, darbus, todėl dažnai kai kurie objektai lieka visą gyvenimą nepastebėti. Taip buvo ir šįkart. Kelios valandos įvairiose sostinės vietovėse atpalaidavo, bei įtikino, kad rudenį mano mylimiausias miestas kvepia ne tik drėgme ir supuvusiais obuoliais, bet ir šviežiomis bandelėmis, kvepalais ir net vynu. Visus šiuos kvapus galime pajusti bene kiekvienoje jaukioje gatvelėje, kurių, kaip žinome, Lietuvos sostinėje yra tikrai begalinis skaičius. Bet kadangi mėgstu Vilniaus gatveles ne už skanų maistą kavinukėse, o už originalumą bei turėjimą į ką paspoksoti, mano favoritė – Literatų gatvė. Ji – menininkų dedikacijos Lietuvos ir su Lietuvą susijusiems literatams. Atsiduręs čia žmogus ras piešinių, eilėrašių ir daug įvairių smulkmenų įmūrytų į sieną.

Užupis – Vilniaus bohemos židinys

Toliau mano kojos nunešė mane į patį bohemiškiausią Vilniaus mikrorajoną – Užupį. Užupis atskira tema, apie jį galima rašyti ir pasakoti, bet taip ir nesuprasti, kodėl tai vienas brangiausių ir įdomiausių Vilniaus kampelių. Užupis – menininkų širdis. Būtent čia patogiausia sedėti su vyno taurele, mielai šnekučiuotis ir nuoširdžiai juoktis.

100_8728

Pradėjau savo kelionę po Užupį nuo pačio žinomiausio dalyko – Konstitucijos. Taip, čia galioja atskitos taisyklės, šis Vilniaus mikrorajonas turi net atskirą Konstituciją. Žinoma, ji daug skiriasi nuo mums jau žinomos Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Ji turi 41 punktą, o punktų turinys tikrai verčia nusišypsoti. “ Žmogus turi teisę mylėti” – skelbia 6-asis “dokumento” punktas, kuris patiko labiausiai. Be to, Konstitucija parašyta įvairiomis kalbomis, todėl dažnai vilioja turistus. Dar vienas į akis krintantis dalykas – piešiniai ir skulptūros. Daugiausia jų yra prie Užupio meno inkubatoriaus. Pabūti su savimi, klausytis Vilnios šnaresio, matyti tai, ką supranti ir kas nepasiekiama protui – stebuklingas ir neapsakomas pojūtis.

Katinas, kuris verčia nusišypsoti

100_8700

Grįžtant namo nudžiugino dar vienas radinys – Jurgos skveras. Neįmantrus skverelis su keliais suoleliais ir… katinu vidury. Toks pats storuliukas, bei toks pats mielas kaip Filologyno katinas mano universitete. Skulptūra nemaža, bet pasitaiko ir tokiu, kurie užlipa ant jos ir katinas virsta žirgu. Kaip ten nebūtų, bet vieta tikrai nepopuliari ir niekuom neypatinga, bet mano veide pažadino šypseną.

Namo grįžti nesinorėjo, bet nutariau sau rasti daug daugiau vietų, kurios įrodytų, jog tai ne didelė ir niūri Lietuvos sostinė, o įkvėpimo šaltinis į kurį norisi sugrįžti. O kada jei ne rudens popietę to įkvėpimo ieškoti?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *