Meilė buvo išgelbėta

pagal | 2020 28 sausio

2012 m. lapkričio 9 dieną Kauno Valstybiniame dramos teatre aidėjo ovacijos ir garsūs plojimai. Spektaklio „Gelbėkime meilę“ premjera sulaukė pavydėtinos sėkmės.

Atskiras pasaulis

Pagal garsaus kanadiečių dramaturgo Daniel Danis (g.1962) pjesę „Akmeninių šunų bučiniai“ pastatytas spektaklis nustebino kontrastingais pokyčiais bei jausmų raiškos pasirinkimais. Spektaklio veiksmas iš Kaune projektuojamos vietos naujai kebabinei pastatyti ir neužsičiaupiančiu „architektu“ Siurprizu (S. Čiučelis) nukelia į mistinę salą, kurioje vėjas nuolatos nešioja staugiančių šunų liudijimus apie ankstesnių gyventojų likimus. Tai atskiras pasaulis, kur mitas neatskiriamas nuo realybės, šunų gyvenimas – nuo žmonių. Mistinę ir slogią atmosferą perteikia sielų dusulys, rūkas, naktis, vėjas… Ir visgi naktimis loja ir staugia ne šunys, o „svajojančios sielos, kurios amsi prislėgtos šioje prakeiktoje uolėtoje žemėje“.

Visi išalkę meilės

Šunys – liudininkai, G. Aničaitė ir A. Kleinas, įkūnija po keturis personažus, paženklintus skirtingų likimų bei patirčių. Visi jie nusivylę ir kažko netekę. Vieni ilgisi tiesos, motiniško apkabinimo, kitiems trūksta atspirties gyventi ar stiprybės pamiršti savo praeitį, tačiau visus juos vienija tas pats ilgesys – jie yra išalkę meilės. Džiuki (G. Aničaitė) – penkiolikmetė, nežinanti, kas jos tėvas. Nepažįstanti savo praeities, ji nepažįsta ir savęs, todėl negali nusiraminti ir suprasti daugelio ją supančių dalykų – vėjo, motinos tylos ir, greičiausiai, savęs. Jos motina Žoelė (A. Kleinas), kaip pati sakė, savo dukterį myli protu. Ši nesugeba jos apkabinti, būti jai motiniškai švelni, ji negali būti motina, nes kiekvienas žvilgsnis į dukrą primena – kadaise moteris turėjo namus, saugų bei rūkyta žuvimi kvepiantį rezervatą. Namus teko palikti, nes moteris nusprendė gimdyti ją išprievartavusio baltaodžio vaiką – Džiuki.

Personažai  desperatiškai  ieško savo kentėjimo prasmės, bet realybė pernelyg skausminga, brutali, tad užsisklendžiama iliuzijų bei pasąmonės pasaulyje. Ir tik meilė tampa didžiąja siekiamybe, galinčia suartinti ir sušildyti kenčiančias, šąlančias ir iliuzijų rūkuose klajojančias sielas. Simonas (G. Aničaitė) trisdešimt penkerių metų buvęs karininkas, blaškosi vėjų košiamoje saloje, bando prisibelsti į savo senos meilės Žoelės širdį. Kamuojamas siaubingų karo prisiminimų, jis nesugeba pamatyti savęs esančio dabartyje, vyro mintyse atsiranda vietos tik tam senajam, energija trykštančiam Simonui. Tik prigesęs tikėjimas ir bandymas surasti meilę suteikia jėgų žingsniuoti išdžiūvusiais salos takais…

Gelbėkime meilę

Paniekinti gyvenimo personažai nori rasti savąją tiesą ir bijo, kad ją sužinoję, gali neatlaikyti tos naštos, kuri slypi už tiesos.  Būdami be meilės, jie nejusdami užsiima savigriova, todėl miglotai suvokia pasaulį ir patys sau iškelia grėsmę tapti tik šio pasaulio šešėliais. Miurielė (A. Kleinas), septyniolikmetė mergina, trokštanti tapti moterimi, yra pavargusi nuo savęs ir nuolat kuria savižudybės planus. Jausdamasi negraži ir niekam nereikalinga, ji siekia tapti moterimi – tam, kad pati save įtikintų, jog gyvenimas nėra toks laikinas, kaip atrodo. Merginos kelyje pasimaišo devyniolikmetis Šarlis (G. Aničaitė), kuris yra kamuojamas neteisybės jausmo dėl dviejų metų, praleistų kalėjime už netyčinį nužudymą. Miurielė jo gyvenime – atsitiktinis akmenėlis, tačiau vienintelė tokia naivi ir tikinti Šarliu… „Gelbėkime meilę“ – pagrindinis bandančių išsilaisvinti iš vidinės tremties personažų šūkis. Ateidami į pagalbą meilei, personažai ateina į pagalbą sau patiems, taip išsivaduodami iš bauginančios vienatvės, tos salos, kurioje viešpatauja chaosas, iliuzija ir dvasinis šaltis.

Atšilimas

Peizažo poetika ir magija, kasdieniai ir simboliniai įvaizdžiai, kuriais subtiliai perpinama kitokio pasaulio vizija – tai ryškiausi spektaklio bruožai, kuriame žiūrovas, užliūliuotas plastiškos vaidybos ir tapybiškumo, nejučia mintimis prisideda prie meilės gelbėjimo. Ji, nors ir ne visada teisinga ir ne tokia šilta, kaip kartais atrodo, vis dėlto yra išgelbėjama ir bent vienas vakaras triumfuoja džiaugsmu – akmeninių šunų bučiniai tampa nebe tokie vėsūs…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *