Meilė ir nusikaltimai filme „Iki paskutinio atodūsio“

pagal | 2020 28 sausio

„Tapti nemirtingu, o po to numirti“ – šitaip nuskamba rašytojo Jeano Parvulesco atsakymas į jaunos žurnalistės Patricijos klausimą – „kokia jūsų didižiausia gyvenimo svajonė?“. Noriu to, kas neįmanoma. Suprantu, kad to neįmanoma pasiekti, bet vis tiek noriu. Šią mintį, nuskambančią viename iš prancūzų režisieriaus Jeano-Luco Godard’o filmo „Iki paskutinio atodūsio“ epizode, savaip įkūnija ir du pagrindiniai šios juostos veikėjai – Mišelis ir Patricija.

1960-ieji metai, Paryžius. Vienoje iš jo centrinių gatvių mergina pardavinėja laikraščius. Ją pasiveja vaikinas, tai Mišelis. Mergina, vardu Patricija, paklausia jo, kur šis buvo dingęs. Jis atsako, kad turėjęs sutvarkyti keletą reikalų Marselyje ir netrukus jos paklausia ar ši vyks su juo kartu į Romą. Tačiau Patricija sudvejoja, atsakydama, kad ir taip turi pakankamai darbų šiame mieste. Tada mergina dar nežino, kad Mišelis, prieš sugrįždamas pas ją į Paryžių, pavogė mašiną ir nušovė vieną iš jį besivijųsių policininkų. Ji taip pat dar nenumano, kad Mišelis neturi tiek pinigų, kad galėtų nukeliauti į Romą.

Mišelis, slėpdamasis nuo jo ieškančios policijos, apsistoja Patricijos namuose. Jis vis dar tikisi, kad atgavęs pinigus iš vieno vyriškio, kuriuos kažkada jam paskolino, kartu su savo mergina išvyks iš šalies. Žinoma, ištisai sėdėti jos namuose Mišelis negali, Patricija iš karto įtars, kad kažkas negerai. Laimei, kad Paryžiuje surasti vieną žmogų, nežinant, kur tiksliai jis yra, net jei šis ramiai vaikšto gatve, policininkams nėra jau taip paprasta. Tačiau pamažu jie išsiaiškina, kad ieškomas nusikaltėlis, buvo pastebėtas kartu su Patricija. Apie tai, ką jos vaikinas padarė, Patricija taip pat sužino, tik kai ją apklausia policijos pareigūnas. Tačiau ji neišduoda Mišelio. Šis su jos pagalba ir toliau sėkmingai slapstosi, stengdamasis surasti vyrą, kuris turėtų jam grąžinti taip trokštamą, nemažą pinigų sumą.

Nors vaikinas žarsto vieną po kito jai skirtus komplimentus, nesiliaudamas kartoti, kaip ją myli ir trokšta, drauge kuo greičiau pabėgti į Romą, visgi Patricijos neapleidžia abejonės, ar jos jausmai Mišeliui tikri? Ji vis kartoja šiam, kad nori būti nepriklausoma. Bet ar tai reiškia, kad ji nenori būti kartu su Mišeliu? Galų gale, norėdama įsitikinti, ar jos jausmai tikri, mergina sugalvoja save išbandyti gana drąstišku būdu. Ar ji galėtų pakenkti Mišeliui, jeigu jį tikrai myli? Juk jei ji galėtų taip pasielgti, vadinasi jo iš tiesų nemyli. Nors, rodos, Patricija kaip tik yra tas vienintelis žmogus šiame mieste, kuriuo Mišelis gali pasitikėti. Ar mergina išduos Mišelį policijai? Ar jam vis dėlto pavyks pabėgti iš Prancūzijos? Galbūt jiedu kartu nukeliaus į Romą? Atsakymai į šiuos klausimus slypi režisieriaus J.L.Godard‘o filmo pabaigoje.

Filmą „Iki paskutinio atodūsio“ verta pamatyti dėl kelių priežasčių: puikių aktorių, Patriciją vaidinačios Jeanos Seberg, o Mišelį įkūnijusio Jeano Belmondo, nenuspėjamo F.Truffaut scenarijaus ir netikėtų, įdomių režieriaus J.L.Godard‘o sprendimų, dirbant prie šios kino juostos montažo. Tai pats pirmasis ilgametražis šio garsaus prancūzų režisieriaus filmas, iki šiol daugelio kino kritikų vadinamas vienu geriausiu J.L.Godard‘o kūriniu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *