„Meilės laiškai mirusiems“ – kultūrinė kelionė paaugliams

pagal | 2020 28 sausio

Viena iš priežasčių, kodėl nutariau perskaityti Ava Dellaira „Meilės laiškai mirusiems“, – kitų skaitytojų atsiliepimai. Retai kada didžioji dali perskaitytų atsiliepimų pasakoja apie tai, kad knyga sukėlė begalybę skirtingų emocijų, o galiausiai mintyse palieka klausimą, ar ši knyga yra gera. Jau gerą savaitę perskaityta knyga guli ant rašomojo stalo, tačiau kas rytą kyla vis kitokios idėjos recenzijai.

Love-Letters-1-600x600

Pradėkime nuo to, kad „Meilės laiškai mirusiems“ yra skirta paaugliams. Kai aš mokiausi vidurinėje mokykloje, buvo poros metų etapas, kada labai „ant bangos“ buvo knygų serija „Beveik suaugusiems“, pasakojanti apie gyvenimo mėtytus ir vėtytus paauglius. Prisimenu, kaip susižavėję perskaitytomis istorijomis, jas aptarinėdavome mokykloje ir džiaugėmės jose rastais išminties perlais. Deja, paėmus tas pačias knygas perskaityti po 4-5 metų ta išmintis išgaruoja ir tampa banaliomis sentencijomis apie vienatvę bei begalinius ieškojimus norint pritapti visuomenėje ir formuoti savo asmenybę. Nesupraskite manęs klaidinai – tai nereiškia, kad tokios knygos yra prastos. Tiesiog jos yra skirtos labai specifinei auditorijai, tiksliau, labai tiksliai ir gana siaurai demografinei grupei. Amerikiečiai turi puikų terminą šiam žanrui – coming-of-age books. Ir kai kurios iš jų, pavyzdžiui Stephen Chbosky „Atskalūno laiškai“, maloniai susiskaito ir „išėjus iš paauglystės“, tačiau dauguma, kaip minėjau, subanalėja.

Stephen Chbosky paminėjau ne veltui. Būtent šis rašytojas prisidėjo prie „Meilės laiškų mirusiesiems“ atsiradimo.
Knygos padėkoje autorė jį vadina „draugu ir mokytoju“. Tai buvo dar viena priežastis „įkalbėjusi“ perskaityti knygą – minėti autoriaus „Atskalūno laiškai“ ne kartą skaityti ir cituoti. Buvo smalsu, kokias rašymo pamokas iš jo išmoko A. Dellaira.

405a955fccbe5a12787d97555bb5720f

Tačiau išvardintos priežastys yra smulkios ir nesvarbios. Taip pat kaip ir pasiimti perskaityti knygą dėl viršelio (visi esame tai darę ir tai nebūtinai yra taip blogai, kaip skelbiama). Pagrindinė priežastis, kuri patraukė mano akį – originalus istorijos pasakojimo metodas. „Viskas prasidėjo nuo užduoties anglų kalbos pamokoje – parašyti laišką mirusiam žmogui. Lorelė pasirenka Kurtą Cobainą“, – rašoma knygos anotacijoje. Visa knyga yra laiškų mirusiems rinktinė. Pagrindinė veikėja savo laiškus adresuoja tokiems žmonėms kaip Kurt Cobain, Judy Garland, Elizabeth Bishop, Jim Morrison, Amy Winehouse, River Pheonix ir kt. Vis dėlto, bendras išpildymas mane šiek tiek nuvylė (o gal mano lūkesčiai buvo per dideli). Pirmiausia, nedrįsčiau visos rinktinės vadinti meilės laiškais. Antra, įsivaizdavau, kad mintis, kodėl Lorelė rašo vienai ar kitai asmenybei, bus plėtojama plačiau ir laiškuose pasakojami įvykiai bus labiau pateikiami perpinant su adresato biografinėmis detalėmis. Tuo tarpu laiškai gana šabloniški:

„Mielas <įterpti žymaus žmogaus vardą>“,

Rašau tau nes <įterpti vieną biografinį faktą>. <Tęsti pasakojimą apie taip, kaip praėjo diena>.

Tavo Lorelė.

„Meilės laiškai mirusiems“ yra atviras paauglės dienoraštis, tik vietoj „Mielas Dienorašti“ ji rašo „Mielas Kurtai“. Vis dėlto, knyga turi gerų savybių. Pirmiausia, pasirinkti žmonės – įdomūs. Ne kartą padėjau knygą į šalį ir „googlinausi“ apie juos bei jų gyvenimus. Manau, buvo galima pasistengti labiau įpinti juos į laiškus, o ne pasitenkinti pastraipėle ar dviem laiško pradžioje. Na, bet knyga yra pilna aliuzijų į kultūrinius veikėjus ir jų veiklą. Jei nepatingėsite skaitant šalia pasidėti kompiuterio ir kartas nuo karto „pagooglinste“ minimus vardus ar kūrinius, knygos skaitymas taps savotiška kultūrine kelione ir atrasite tikrai neblogą garso takelį, derantį prie knygos tono. Galbūt vyresniems skaitytojams didelio įspūdžio nepaliks, tačiau jei turite paauglę sesę/pusseserę/dukterėčią – Ava Dellaira „Meilės laiškai mirusiesiems“ bus puiki dovana.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *