Mes prie Nemuno užaugę…

pagal | 2020 28 sausio

Jei kas nors iš Jūsų išras laiko mašiną, praneškit. Mielai nusikelčiau kokiais 85 metais atgal ir pasivaikščiočiau iki skausmo pažįstamomis centrinėmis Kauno gatvėmis.

Visada jaučiau nostalgiją tarpukario Kaunui, nors (argi ne keista?) niekada ten nebuvau. Net mokyklinio istorijos vadovėlio puslapiai greičiau susiskaitydavo, kai juose būdavo pilna senų Laisvės alėjos, „Metropolio“, „Karininkų Ramovės“ nuotraukų.

Kauno vaidmuo politiniame, kultūriniame ir ekonominiame šalies gyvenime pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu buvo labai didelis. Negana to, kad valstybė ir taip buvo labai stipriai nualinta, Lenkija 1920 metais sulaužė su Lietuva sudarytą Suvalkų sutartį (pagal ją Vilniaus kraštas priskirtas Lietuvai) bei užėmė Vilnių. Taip Kaunas tapo laikinąja sostine ir svarbiausiu Lietuvos miestu.

„Mes be Vilniaus nenurimsim!“ – frazė, pasakanti viską, ką apie istorinės sostinės užgrobimą manė kauniečiai. Akivaizdu, kad santykiai tarp šių dviejų miestų anais laikais buvo truputį geresni nei dabar…

Vilniaus gatvė

Įdomu tai, kad Kauno, kaip laikinosios sostinės, statusas neįtvirtintas jokiu oficialiu dokumentu. Apie sostinės perkėlimą nekalbama jokiuose oficialiuose įsakymuose ar kituose teisiniuose aktuose. Kalbama tik apie ministerijų perkėlimą iš vieno miesto į kitą. Tuometinėje spaudoje paskelbta tik tiek – Vyriausybė LAIKINAI persikelia į Kauną.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais laikinoji sostinė atrodė skurdžiai: negrįstos gatvės, maži, daugiausiai mediniai, namai, lentiniai šaligatviai,… Tačiau Kaunas labai greitai modernėjo ir netrukus imtas vadinti „mažuoju Paryžiumi“. Per nepriklausomybės dvidešimtmetį gyventojų skaičius išaugo beveik 9 kartus, o plotas – daugiau kaip 7 kartus.

Kauno architektūroje atsispindi visi Lietuvos tarpukario architektūros pasiekimai. Bene svarbiausia „kuriant“ naują lietuvišką architektūrą buvo semtis idėjų iš  liaudies meno, kūrybiškai transformuoti tautinius motyvus.

Centrinis paštas

Būtent šitaip suprojektuotas Vytauto Didžiojo karo muziejus, „Karininkų Ramovė“, centrinio pašto rūmai, Lietuvos universitetas (1930 metais gavęs Vytauto Didžiojo vardą), M. K. Čiurlionio galerija, konservatorija, filharmonija,…

Iš viso per 1918-1938 metus Kaune pastatyta daugiau kaip 10,5tūkst. pastatų!

Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tiltas

Aleksotą ir Vilijampolę su Centru sujungė tiltai per Nemuną ir Nerį. Pirmieji lengvieji automobiliai Kaune pasirodė 1919 metais, kiek vėliau pradėjo kursuoti autobusai.

1919 metais Kaune buvo minimos pirmosios nepriklausomybės metinės. Ta proga centrinė miesto gatvė pavadinta Laisvės alėja, o viena iš gatvių, atsiremiančių į ją – Vasario 16-osios vardu. Taip šios gatvės vadinasi ir šiandien.

Tarpukariu karnavalai ir pokyliai buvo ypač populiarūs

Tarpukario Lietuvos gyventojai ypač mėgo karnavalus ir iškilmingus pokylius, į kuriuos susirinkdavo visa aukštuomenė. Pokylių tradicijos atkeliavo iš Vakarų. Tokių linksmybių „centrai“ buvo Kaunas ir Palanga. Tuo pat metu vykdavo ir daugybė mažesnių susibūrimų, į kuriuos laikinojoje sostinėje eidavo didelė dalis miestiečių.  Jie rinkdavosi „Metropolyje“, „Versalyje“, o svarbiausias įvykis buvo metinis „Karininkų Ramovės“ pokylis.

Tarpukario mados: paprastumas ir elegancija

Du kartus pasirodyti pokylyje su ta pačia suknele moteris negalėjo. Suknelės buvo ilgos ir su ilgomis arba 3/4 rankovėmis. Taip pat moteris negalėjo eiti į pokylį be makiažo (beje, šis turėjo būti vos pastebimas). Puošėsi jos segėmis ir perlų vėriniais. Prie suknelių derinti laivelio formos aukštakulniai. Net ir žiemą moterys eidavo į pokylius avėdamos jais… Be to, ir žiemą ir vasarą jos turėjo mūvėti šilkines prisegamas kojines, nes nuogomis kojomis į restoranus neįleisdavo.

Vyrų mados nenusileisdavo moterų madoms

Tuometinės vyro išlaidos pokyliui visai nesmarkiai nusileisdavo moterų išlaidoms (kodėl dabar moterims išeiti į prabangius balius kainuoja daugiau?..). Nors frakus vyrai galėjo rengtis ne po vieną kartą, tačiau kas kelis sezonus mada pakoreguodavo jų kirpimą. Vyriškoje aprangoje atsirado specialus kostiumas, kurio pavadinimas – „vizitė“. Jo pavadinimas kalba pats už save – kostiumas buvo skirtas visiems oficialiems vizitams. Pokylių metu dėvėti frakai ir smokingai. Prie frako derinti specialūs kaklaraiščiai (kravatai). Vyrai turėjo patys mokėti jį užsirišti – jau užrišto kravato pirkimas laikytas blogu skoniu. Prie frako vyrai ryšėjo baltus, o prie smokingo – juodus kravatus. Svarbūs vakarinės vyriškos aprangos akcentai – cilindras ir baltos pirštinės (jų reikėjo einant į pokylį, nes prakaituota ranka liesti damos nugarą – nevalia!).

VDU studentų farmacininkų ekskursija Birštone 1935 metais

Kaunas akademinio miesto vardą atsinešė dar iš tarpukario. Svarbiu uždaviniu tapo kelti bendrąjį išsilavinimą šalyje. Nepriklausomos valstybės gyvavimo pradžioje buvo ypač svarbu ugdyti asmenybes, kurios padės Lietuvai tobulėti kultūriškai, politiškai, moksliškai ir visaip kitaip. Tam sukurta moderni švietimo sistema. Studentams ir visai akademinei bendruomenei buvo iškeltas rimtas uždavinys. Lietuvos universitete tarpukariu veikė 148 studentiškos organizacijos. Jos buvo pats geriausias ir tiesiausias kelias, vedęs į aktyvią visuomeninę veiklą.

Tarpukario Kaunas neabejotinai buvo to meto kultūros ir pažangos centras. Šiuo laikotarpiu Kaune pastatyti bene visi gražiausi miesto pastatai, suformuotos reikalingiausios respublikos institucijos, klestėjo kultūra. Dėl antrojo pasaulinio karo ir sovietų okupacijos, daugelis architektūros šedevrų sugriauti arba pakeisti. Visgi naivu būtų kaltinti vien karus ir okupacijas, nes ir šiandien puošniausias Kauno vietas bei pastatus niokoja (pvz. statydami „stiklainius“ miesto senamiestyje) turtingi žmonės ir žaidimai dėl įtakos ir pinigų…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *