„Miranda“ – ištremta į sekreterą?

O_KORSUNOVO-SPEKTAKLIS-MIRANDA-VOKIETIJOJE-PALYDETAS-KOJU-TRYPIMU_imagelargeVienos dalies, dviejų aktorių ir šešių skirtingų personažų spektaklis. Ilgai galvojau, kuri žinia, perduota šiuo vaidinimu, man labiausiai įstrigo. Mintys ilgai sukosi aplink vaizdinius, o ne apie režisieriaus perteiktas idėjas.

Ar labiau įsidėmėjau juodai baltame televizoriuje įstrigusią baleriną iš Gulbių ežero? O gal vis tik Mirandos susisukę ir perkreipti rankų pirštai bei trūkčiojantis balsas man nedavė ramybės? O gal labiausiai įstrigo tas neatsakytas, pabaigoje ilgai skambėjęs, telefono skambutis?

Sunku atrasti dar kokį nors nenagrinėtą „Mirandos“ kampą, kai spektaklis yra sulaukęs daug ypatingai gerų įvertinimų, parodytas ne tik Lietuvos, bet ir užsienio scenose. Štai, ne per seniausiai „Miranda“ spektakliu buvo uždarytas Rumunijoje vykęs teatro festivalis. Dėl visiems suprantamų priežasčių, į „Mirandą“ noriu pažiūrėti žmogaus, kuris sovietinį butą yra aplankęs tik vaikystėje, pas senelius, akimis.

Prie ko tas sovietinis butas? Tokia scenografija, ant kurios, kaip ant ašies virš laužo, sukosi kepamas spektaklis.miranda miega

Trumpai išduosiu svarbią esmę, kuri buvo užkoduota režisieriaus, ir kurios man pačiai, po spektaklio be papildomų jėgų pagalbos (t.y. be pažįstamų, apdairiai ir snobiškai prieš spektaklį pasiskaičiusių visą informaciją) nepavyko suvokti iki pat galo. Veiksmas vyksta „saloje“ (iš tikrųjų – jau minėtame sovietiniame bute). Sala –Šekspyro poemoje „Audra“, į kurią yra ištremti veikėjai, plaukia laivu. O sovietinis butas – kaip inteligentijos ištrėmimo sala. Paralyžiuotas Mirandos kūnas – taip pat sala, kurioje yra įkalinta jos laki vaizduotė ir noras būti balerina.

miranda1Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad mums, posovietinei kartai, gali būti sunku pamatyti tą ištrėmimo salą. Bet pažiūrėjus atidžiau, dabartinis vakarų pasaulis ne veltui žavisi „Mirandos“ bejėgiškumu. Paralyžiaus-mėšlungio sutrauktose Mirandos rankose galime matyti bet kurį iš mūsų. Tada, kai jaučiamės įkalinti veikloje, kuri nuo mūsų nepriklauso. Tada, kai negalime ištrūkti, nes esame tarsi užspeisti į akligatvį. Tada, kai, rodos, užsiimame beprasme veikla ir kaip žiurkėniukai sukamės rutinos rate.

Du aktoriai – šeši personažai, tad persikūnijimai vyksta itin gyvybingai ir sparčiai. Čia jis – tėvas (vaid. Povilas Budrys/Darius Meškauskas), ten jis – (homo) seksualus jaunuolis. Čia ji – paralyžiuota mergaitė, ten ji – drąsus prikaustantis Arielis.miranda

Trys skirtingi jausmai, užplūdę po spektaklio – sumišimas, baimė ir tuštuma. Aišku, kaip ant delno – „Miranda“ nėra lengvas kūrinys. Yra ten ir spooky specialiųjų efektų, kai aktoriai beveik ima laipioti lubomis (na gerai, perdedu, bet man taip beveik ir atrodė).

Vienintelis dalykas, prie kurio man, kaip absoliučiai neprofesionalei, norisi prisikabinti, tai, jog keli įtaigūs momentai buvo panaudoti kelis kartus ir taip įspūdis sumažėjo. Pirmą kartą, pamačius aktorę, nepasivarginusią susilankstyti kaip raskladuškė į sekreterą, šoktelima iš vietos, antrą kartą darinėti sekretero nebesinori. Taip pat ir  antrą kartą tėvui eiti imtynių su chalatu (taip, chalatas, buvo paguldytas ant menčių) nėra taip įstabu. Tačiau čia tik nedideli kabliukai, jei kalbėtume apie įspūdžio sukūrimą ir jo išlaikymą.

miranda-91-photo-d-matvejevasSpektaklį pamatyti privalu jau vien tik dėl nepakartojamos aktorių vaidybos. Štai, pagrindinė veikėja Miranda negali kalbėti, jos kūnas dalinai suparalyžiuotas, rankų judesiai nekoordinuoti. Atrodytų, iš aktorės Airidos Gintautaitės atimtos visos įmanomos priemonės išreikšti personažą. Tačiau savo įtaiga ir neįtikėtina vaidyba ji prikausto dėmesį. Su tokiu dėmesio prirakinimu aktorė prieš trejetą metų ir Auksinį scenos kryžių už vaidmenis „Mirandoje“ atsiėmė.

Stebint ją „Mirandoje“, apima tas savotiškas (prilipęs kaip guma prie pado ir todėl vis apie save primenantis) jausmas, kai stebi ką nors neleistino. Na, pavyzdžiui, kai troleibuse pastebi žmogų, krapštantį nosį, – tada juk, rodos, niekaip nepavyksta atplėšti akių nuo to besikartojančio ir visai nebūtino stebėti veiksmo. Taip pat Miranda – kampuotai judanti, žandikaulį laužančius žodžius iš savęs išprievartaujanti užhipnotizuoja. Ji įstrigusi erdvėje tarp fantazijos ir realybės.balerina

Kaip ir kai kurių iš mūsų gyvenimas ir jo planai: nesuprasi, ar jie užrakinti tam kampiniame sekretere, o gal vis tik gyvybingai plevena, kaip balerina?

Nuotraukos – Dmitrijaus Matvejevo

Komentarai
Pasidalinkite