Modernybės invazija premjeroje „RIČARDAS II: POST FACTUM“

pagal | 2020 24 sausio

Vakar, spalio 15d, Kaune, VDU Didžiosios salės fojė (S. Daukanto g. 28) įvyko Šekspyro politinės dramos „RIČARDAS II: POST FACTUM“ inscenizacija. Pranešėja, iš kurios tikėtasi sulaukti įprasto: „Malonu, kad atėjot“, mums sako: „Ką Jūs čia…?“ Manau tą akimirką visi suprato, kad šiuolaikiškumas bei modernumas čia ir galima pradėti tikėtis kažko tokio.

I epizodas

Matome septynis galantiškus vyrus. Na, vienas iš jų kitoks, tai – karalius, Ričardas II. Kitoks savo apranga, elgesiu, kalbėjimo maniera ir netikėtu, karaliams nebūdingu 120% laisvumu ir pasitikėjimu savimi. Vyrai išsidėstę tarsi šachmatai baltame laiptų fone, o centre – žvaigždė t.y. – karalius. Sukuriama teismo aplinka ir teisiamieji pradeda šnekėti –  išsakyti kaltinimus dėl žmogžudystės. Gal tiksliau išrėkti kaltinimus arba juos išverkti ir tradiciškai išmesti priešininkui pirštinę. Žaidžiama emocijomis ir dviems labai stipriais jausmais – pykčiu ir pavojumi. Atskleidžiamas praėjusios epochos panašumas į dabartį, keičiasi tik instrumentai. Karūna į kepurę, skeptras į mikrofoną, o rašalas ir plunksna pavirsta milteliais ir vamzdeliu – modernybė. Juk viskas tarsi privalo tobulėti. Šiuolaikinis slengas ir akcentai, priverčia žiūrovus susinepatoginti, bet kartu ir intriguoja. Kur visa tai nuves?

Teismas eina t.y. spektaklis įgauna pagreitį

teatras.vdu.lt

Scenoje kuriamos skirtingos tiesos, kaip ir priklauso skirtingoms pozicijoms, skirtingoms komandoms. Tarsi šachmatams – baltieji ir juodieji. Kiekviena komanda, atrodo ganėtinai vieninga, tik vėliau sužinome, kad būta ir išdavikų, kaip ir realiame gyvenime. Juk žmonės – savanaudžiai, retai kurie dar turi vertybes. Iš scenos išėjus karaliui/vedėjui/teisėjui įvyksta chaosas, muštynės… valdžia juk nemato. O jam grįžus viskas taip pat kaip ir prieš išeinant, vyrai stovi tarsi alaviniai kareivėliai, tarsi nieko nebūtų įvykę. Veidmainiškumas šiuolaikinėje visuomenėje toks įprastas, o kai kuriose situacijose tiesiog būtinas.

Teisme, kaip ir šį vakarą scenoje, buvo pasakytas nuosprendis. Karalius Ričardas II pasitelkdamas žaislinį kūdikį, lėlę tarė: Teisiamųjų ištrėmimas, be teisės sugrįžti. Juk visada lengviau pasakyti skaudžius, nemalonius žodžius pasitelkiant kitą žmogų, ar daiktą, kuris užstotu tave tai tariant. Taip juk lengviau net karaliui.

Taikliai ištarti žodžiai priverčia smegenis suktis

Premjeros metu pabrėžiami žmogiškosios charakteristikos – išdidumas ir mandagumas. Taip pat atskleidžiamas religijos kontekstas šiuolaikniame pasaulyje. Žiūrovui leidžiama pamąstyti ar būti gerbiamam ir išdidžiam – tai privilegija rėkti visa gerkle, keikti ir vadovauti žemesnio rango, socialinės klasės ar mažiau kilmingam žmogui. Ar mandagumas –  tai bet kokioje situacijoje sakomi „ačiū“ ir „prašau“, nors mintyse norima pasiųsti velniop ar ant dviejų raidžių. O religija mums reikalinga kad laiku galėtume atsivesti vyskupą, pasakyti „amen“ ir sukalbėti „Tėve mūsų“ kai jaučiame, jog nebegalime suvaldyti situacijos. Ar tikrai tik tiek liko iš mūsų tikėjimo Dievu?

Valdžia yra svarbi. Bet…

Spektaklyje atskleidžiama ir netgi raudonai markeriu pabrėžiama valdžios sąvoka. Ar susimąstome ką valdžia daro žmogui? Ji duoda pasitikėjimo savimi, materialiųjų turtų ir priverčia tave jaustis geriausiu. Bet iš kur ji atėjo? Ar susimąstome, kad žolė, nepjaunama ir nelaistoma užauga į piktžoles? Tai ir turėdamas valdžią turi rūpintis tais, kas tau ją suteikė. Spektaklyje norima perteikti, jog valdžia tai ne tik privilegijos, bet ir sunkus darbas, kurio nedirbant prasideda chaosas. Suokalbiai, priešai, draugų išdavystės, žeminimasis – tai blogos valdžios pasėkmės. Neinvestuojant į naują kartą vystosi jos bukumas. Juk vakarai su knygomis dabar dažnam pavirsta į vakarus su narkotikais.

Bloga valdžia – išdavikų tauta. Tai atskleidžiama pjesėje. Karalius Ričardas II nesirūpino tauta, juk svarbiausios buvo jo reikmės. Atėjus problemų metui jis suprato, kad nėra kaip jų spręsti. Valstybės bankrotas? Piliečių maištas? Priešų armijos? Valdžia turi rūpesčių. Kaip ir šiuolaikiniame gyvenime – tauta emigruoja. „Kaip žemai karaliai puola, kai išdavikams pataikauja uoliai?“. Įžvelgti galime tikrai daug asociacijų. Panašus gyvenimas buvo karalių laikais…

Ricardas-II-Post-factum-Sodeika-ir-Stoncius-foto-Mantas

Apibendrinant neapibendrinamą

Ši premjera atskleidžia senąsias tiesas, o ypač šią: ant prastų pamatų statomas namas, nebus ilgaamžis. Nuolat remontuojant kažkas vis tiek bus padaryta nekokybiškai. Reikėtų viską griauti ir statyti iš naujo, nuo pamatų. Nesistebiu, kodėl spektaklio apraše įtraukta seimo sąvoka. Mane priverčia susimąstyti, o Jus?

„Pirmoje eilėje sėdi jauna mergaitė, rašosi pastebėjimus į savo užrašų knygelę… tačiau niekaip, niekaip negali aprašyti emocijų, vidinio chaoso ir to, ką galima pamatyti savo akimis, išgirtsti savo ausimis ir suvokti sava galva. Teatras. Myliu teatrą.“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *