Moteris – teoriškai lygiateisė, praktiškai bejėgė?

pagal | 2020 28 sausio

Atrodo, jog šiandien moterys turi kur kas daugiau teisių ir laisvių negu bet kada. Moterys kariauja pavojingiausiuose pasaulio taškuose, eina atsakingiausias pareigas, vadovauja šimtams žmonių. Tačiau faktas, jog mūsų teises kaip niekad aršiai gina valdžia, vis dar turi ne tiek ir daug įtakos kasdieniame gyvenime. Akivaizdu, jog vis dar įsišaknijęs moters, kaip bejėgės ar bent jau nelygiavertės vyrui būtybės, silpnos kvailelės įvaizdis, kurią galima pasitaikius progai paprotinti ir dėl to jaustis ne prie nepažįstamų žmonių besikabinėjančiu šiurpiu tipu, o herojišku geradariu.

manly_woman_shaving_portrait_by_adrian_costea

http://www.adriancostea.net

Štai pavyzdžiui tradicinė situacija, su kuria pačiai teko ne kartą susidurti – moteris ir automobilio parkavimas. Jei tik pro šalį eina vyrukas, ypač vidutinio amžiaus ar vyresnis, nieko keista jei jis ims mataruoti rankomis, mėgindamas padėti pastatyti ar išvairuoti mašiną. O paskui šis didvyris nueis plačiai šypsodamasis dėl savo įvykdyto gero darbo ar purtydamas galvą, įsitikinęs, jog jei ne jo stebuklingas apsireiškimas, mergina dar už valandos tebesikankintų mėgindama įvairuoti automobilį tarp dviejų baltų brūkšnių. Gal toks elgesys vienu atveju iš dvidešimties visai ir pagelbėja. Tik taip pat vienu atveju iš dvidešimties tokia pati pagalba praverstų ir už vairo sėdinčiam vaikinukui. Tačiau kažkodėl dar niekada gyvenime nemačiau, jog koks padėti pasirengęs praeivis stabtelėtų ir imtų reguliuoti vairo sukiojimo kryptis vairuotojui vyrui. Kodėl? Jo galva daugiau pasisuka ar akys ryškiau mato veidrodėlius?

Kita situacija – cigaretę rūkanti mergina. Jau nebesuskaičiuoju, kiek teko girdėti: „rūkyti nesveika“, „grožiui kenkia“, „neaugsi“ ir „smirdėsi kaip peleninė“… Aišku, su šiais faktais ginčytis nepulsiu, tačiau skiepyti juos reiktų saviems vaikams, o ne atsitiktiniams praeiviams. Sakyčiau, jog apskritai toks įžūlumas, leidimas sau eiti prie nepažįstamo žmogaus ir aiškinimas kaip jam gyventi, ką daryti, o ko ne, nėra sveikos psichikos žmogaus požymis. Greičiau šiokia tokia didybės manija, tikint, kad žmogus, ignoravęs artimųjų, savo autoritetų kritiką bei įspėjimus ant pakelių dėl šio žalingo įpročio, į pirmą kartą matomo žmogaus pastabą atkreips dėmėsį ir rūkyti mes. O gal jie to nesitiki, bet tiesiog randa tokį būdą prisikabinti prie svetimo žmogaus? Ir nekeista tai, jog kaip auklėjimo objektas pasirenkama moteris, ypač jauna. Galbūt dėl to, jog iš jos nesitikima atgal savo adresu sulaukti pikto atsakymo ar net stumtelėjimo, nes sutikite, šitaip pakritikavus grupelę dūmą traukiančių įkaušusių sportinio stiliaus vaikinukų, gali baigtis liūdnai… O gal tiesiog priimta tikėti, kad moteris pati nesugeba priimti sprendimų arba jos sprendimams galima lengvai daryti įtaką?

Screen-Shot-2013-10-18-at-10.59.04-AM

http://jasonshultz.com/

Dar viena iki skausmo pažįstama situacija – vyrų bei vaikinų užsidegimas klubuose bei baruose pirkti merginoms gėrimus. Greičiausiai jei moteris prieitų prie vyruko su fraze: „Tu labai simpatiškas, leisk nupirksiu tau šampano“, tai jo reakcija būtų pyktis, juokas arba sumišimas. Arba vaikinas tiesiog imtų dairytis paslėptos kameros. Vis tik net ir dalis moterų ne tik nesipiktina, bet dar ir džiaugiasi šiuo gyvuojančiu stereotipu – sutaupytus pinigus juk galima investuoti protingiau, pavyzdžiui, į soliariumo abonementą… O bent mane asmeniškai tai tokie pasiūlymai žeidžia. Visų pirma, tai nesu kažkokia našlaitėlė ir jei to šampano norėsiu, tai pati ir nusipirksiu. Gal išleisiu per vakarą keliomis dešimtimis litų daugiau, bet nesijausiu skolinga kažkokiam įkaušusiam ir savimi susižavėjusiam vyriškiui. Juk neretai tokie dosnūs vyrukai, „investavę“ į merginos kondiciją pusšimtį litų įsivaizduoja, kad ši dabar privalo priimti jo pasiūlymą vykti pas jį pasižiūrėti filmo/atsigerti arbatos/pasigrožėti senelio medaliais ar dar ko nors kito, kaip tai šiais laikais vadinama… Be to, jei čia toks, kaip vyrai teigia, būdas parodyti savo susidomėjimą, kodėl dar niekada kavinėje niekas nepasisiūlė nupirkti eklero ar knygyne gerokai per brangiai įkainoto romano? Čia gi būtų gerokai įdomiau. Tik kad tokie drąsiai pasiūlymais apie vienokią ar kitokią finansinę paramą besisvaidantys vyrukai turbūt nei kepyklėlėse, nei juo labiau knygynuose nelinkę lankytis… Ir apskritai, kodėl merginos dėmesį reikia pirkti? Todėl, kad nemažai moterų vis dar pasiryžusios jį pardavinėti, pasakysite jūs. Ir būsite iš dalies teisūs. Tik gaila, jog dėl šio stereotipo, kurį palaiko tam tikra dalis merginų, likusios neretai pasijunta kaip nevisavertės vargšės, neišgalinčios nė už kokteilį susimokėti…

Tai, jog įstatymiškai moteris šiandien be kliūčių gali siekti išsilavinimo bei karjeros olimpo, dar nereiškia, kad į jį užkopus jai nebus priklijuota pasiutusios kalės karjeristės etiketė. Jei dabar moderni šeima turi galimybę, nusprendus, kad mamos darbas naudingesnis nei tėčio, pastarajį palikti namie rūpintis vaikais pasiėmus tėvystės atostogas, tai dar nereiškia, kad tokia darbui pirmenybę suteikusi moteris nebus apšaukta „motina gegute“. Net ir intymiame gyvenime vis dar galioja dvigubi standartai. Turbūt visi jau girdėjote tą idiotišką posakį apie gerą raktą ir prastą spyną… Galų gale, net ir į kompaniją alų iš didžiulių bokalų gurkšnojančių merginų kažkodėl vis dar žiūrime kitaip negu į tą patį veikiančius vaikinus. Taigi, greičiausiai reikia pripažinti, jog įstatymais įteisinti moterų lygiateisiškumą kur kas lengviau, negu pakeisti dešimtis ar šimtus metų gyvavusį suvokimą apie vienos ar kitos lyties atstovų bruožus, pareigas ir prievoles. O galbūt pakaktų pokyčius pradėti nuo savo pačių požiūrio…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *