Motyvuotai motyvuokime nemotyvuotus

pagal | 2020 29 sausio

Šitą žodį turbūt tenka išgirsti bent vieną kartą per dieną. Atrodo, kad keletą pastarųjų gyvenimo mėnesių tas žodis pradėjo mane nepadoriai persekioti. Kiekvieną kartą jį pamačius kažkieno patalpintoje Facebook citatoje ar internetinio portalo antraštėje, nuoširdžiai noriu paskandinti to rašliavotojo kačiukus. Koks tai žodis, jūs klausiat, kuris man pamažu sukelia nervinį tiką? Tai – švenčiausioji motina pavadinimu „motyvacija“.

tomorrowstheme.blogspot.com

Visur, kur tik bepasisukčiau, žmonės tik ir kalbą apie šį fenomeną. Jeigu žmogus nedirba – jį reikia motyvuoti. Jeigu žmogus nesimoko, mes tiesiog privalom jį motyvuoti. Net jeigu žmogus priaugo kelis papildomus kilogramus – jis turi būti motyvuotas jais atsikratyti. O kuo gi mes galime motyvuoti mūsų įstabiają jaunąją kartą? Glotnių galvelių paglostymu tyliai šnabždant į auseles, jog tu – unikali pasaulio snaigutė, kurios ateityje – vien tik pūkuoti vienaragiai ir guminukų lietus. Bet  ši utopija bus pasiekiama tik tuo atveju, jei tavyje kibirkščiuos „motyvacija“. O dar geriau būtų motyvuoti melejonais litų. Bet jeigu nėra to sandėliuko, pilno pinigų, kuo tada įkvėpti žmones siekti tikslų? Galbūt suorganizuoti vieną kitą gudraus dėdės ar tetos vedamą seminarą apie sėkmingą lyderystę, vidinę motyvaciją ir ambicijas? O gal mums užteks perskaityti vieną kitą savipagalbos knygą ir iš karto visi pradės dirbti savo darbus?

Ir va būtent čia man kyla klausimas. Kodėl žmonės turi būti motyvuojami pašalinių? Jau seniai teko girdėti apie tėvų taikomą praktiką, jog už kiekvieną atliktą namų ruošos darbą yra duodami pinigai ar leidžiama ilgiau pasėdėti prie kompiuterio. Nes paprasčiausio paaiškinimo, jog užkliuvus už suverstų daiktų galima juos sugadinti, o ilgiau neišnešus šiukšlių ims dvokti namai, tiesiog nebeužtenka. Vaiką reikia motyvuoti. Vėliau, jau atėję į mokyklas, šie tautos šviesuliai nustemba, jog jiems už kiekvieną perskaitytą knygos puslapį niekas neduos po 10 centų. Taip motyvacijos lygis klasėje ima kristi ir valstybės finansuojama studijų vieta mokiniui tampa tik žavingu miražu. Bet jeigu gimdytojai sugeba laiku savo atžalą paskatinti nauju dviračiu ar telefonu, vėl grįžtama į dorovės kelią, o jų mažasis stebuklėlis savyje atranda „motyvaciją“. Tokiu dovanomis grįstu taku pasiekiam aukštesnės pakopos išsilavinimą suteikiančią įstaigą. Čia reikia susirasti naują šaltinį, kuris mus skatintų siekti akademinių aukštumų. Geriausiai motyvuoti turėtų stipendija arba nepakartojama galimybė po rotacijos atsidurti mokančių už mokslą gretose. Vienus studentus tai kažkiek veikia, kitus sėsti prie knygų bent trumpam priverčia nenoras būti pašalintam iš studijų.

quickmemes.com

Universitetas ar kolegija, vienokiais ar kitokiais svertais gali motyvuoti žmogų dirbt. Ar bent jau neprisirinkti skolų. Bet kaip motyvuoti žmones operatyviam darbui studentiškose, pelno nesiekiančiose organizacijose? Čia pinigų srautai minimalūs arba jų nėra išvis, o ir kiekvienam nariui ne visada gali skirti laiko nuolatinėms pagyroms ir liaupsėms. Ne kartą dalyvavusi tokių organizacijų narių susirinkimuose, apie motyvacijos trūkumą esu prisiklausiusi visko. O ir šios problemos sprendimo būdų buvo prigalvota įvairiausių: nuo motyvacijos kėlimo išvykomis iki narių išmetimo. Bet kaip buvom nemotyvuoti, taip ir likom, ir pamažu atrodo, jog jau niekas neprivers mūsų siekti savo tikslų…

Ir čia aš grįžtu prie savo anksčiau iškelto klausimo, kodėl mes turime būti motyvuojami pašalinių? Taip, suprantu, kartais atrodo sunku atlikti prisiimtus darbus ir tada aplinkinių palaikymas gali padėti pajudėti iš mirties taško. Tačiau tokios nuoširdžios silpnumo akimirkos pasitaiko tik retsykiais. Mane glumina faktas, jog daugumos žmonių vidinės paskatos mechanizmas yra gerokai aprūdijęs. Nejaugi už viską, ką tu padarai, tau turi duoti kažką atgal? Ar visi tavo atliekami darbai turi duoti rezultatą čia ir dabar? Deja, spinduliukai, turiu jūs nuliūdinti, taip nėra ir nebus. Reikia dirbti ir dirbti daug, tau aplinkiniai nuolatos burbės, koks tu esi nevykęs ir kaip galėtum dirbti geriau, tavo darbus nubrauks ir lieps viską pradėti iš naujo. Tu skųsiesi laiko stoka, bet aplinkiniams neįdomios tavo problemos ir teks verstis per galvą, kad tik viską suspėtum atlikti laiku. Tačiau viskam pasibaigus tu ne tik įgyji įgūdžių, atrandi sritis, kuriose esi stiprus, bet ir iš kažkur atsiranda ta prakeikta vidinė motyvacija. Atsiranda noras padaryti geriau, į situaciją pažvelgti šiek tiek kitu kampu ar tiesiog įrodyti, jog tu kažką sugebi. Tuomet tavo pavyzdžio įkvėpti, o neretai ir lengvo pavydo ar azarto pagauti tavo aplinkos žmonės imasi veiklos. Ir štai taip visi patampame gražia ir džiaugsminga motyvacijos sklidina šeima.

Nors ir nemėgstu, bet kokias nors šio pabumbėjimo išvadas turiu pateikti. Tai štai… Niekas jūsų nemotyvuos, jeigu jūs patys nieko nenorėsit daryti. Iš savo patirties žinau, jog darbai, kuriais aš labiausiai didžiuojuosi, yra padaryti tik iš didžiulio noro ir kartais naivaus jaunatviško entuziazmo. Be abejonės, kartais geras spyris į sėdimąją kūno dalį visiems reikalingas, bet kasdien save skatinti turi pats ir tai daryti pačiam priimtinomis priemonėmis. Juk niekas to neprivalo daryti už tave.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *