Nacionalinės kompleksuotųjų šventės belaukiant

pagal | 2020 29 sausio

Sunku prognozuoti, kaip viskas klostysis ateityje, tačiau dabar vis dažniau atakuoja mintys apie tai, kad Lietuva tam tikra prasme man primena ne gimtąją šalį, o tikrą užsienio valstybę. Čia tiek daug visko nepažinta, nematyta, neištyrinėta ir tiek daug keistų bei įdomių dalykų aš čia nesugebu suprasti. O blogiausia tai, kad su kiekviena perskaityta knyga, pokalbiu su užsieniečiu ar išvyka į kitą šalį, tas nesupratimo laukas vis labiau ir labiau plečiasi, kaip, kad plečiasi mūsų visata, kai vienos planetos tolsta nuo kitų, ir tas jų tolimo pagreitis didėja.

Beje, užbėgant įvykiams už akių, informuosiu skaitytoją, kad tai nieko bendro su bandymu iškelti save virš kitų – tai greičiau išvirkščias déjà vu fenomenas, kurį tenka patirti vis dažniau ir dažniau.

Bene garbingiausią vietą šalia tų daugybės keistų, stebinančių ir nesuprantamų dalykų, užima lietuviškas požiūris į šventes, atsakomybę ir lytims priskiriamus vaidmenis. Būtent čia, kur buvus, kur nebuvus, iš laiko gelmių išnyra Šv. Valentino diena: šventė, kuri, anot istorinių šaltinių, buvo pradėta minėti, kai ll amžiuje Romos imperatorius Klaudijus ll išleido įsaką draudžiantį tuoktis.

Tada tos pačios Romos vyskupas Šv. Valentinas, matydamas žmonių nusivylimą, ėmė gyventojus tuokti slapčia. Už tai pastarasis buvo uždarytas į kalėjimą ir vasario 14 dieną nubaustas mirtimi. Ar dėl to Valentino diena tampa kuo nors bloga, negraži ar nepadori? Jokiu būdu! Viskas čia gražu ir tikrai priimtina, tačiau nežiūrint visko, yra vienas loginis neatitikimas, kurio mano vyriška pasaulėžiūra tiesiog negali praleisti pro akis.

Pačiu bendriausiu supratimu tokias šventes kaip Motinos ar Tėvo dieną, Moters dieną (tarybinis reliktas, bet tiek jau to), valstybines šventes, Valentino dieną ar net gimtadienius būtų galima krauti beveik į tą pačią lentyną – tai šventės, skirtos pagerbti, prisiminti ar kaip nors kitaip parodyti dėmesį mūsų gyvenimuose didelę reikšmę turintiems įvykiams ar asmenims.

Ties šiuo punktu ir iškyla didžioji dilema. Tie, kurie tikrai ką nors myli ir gerbia, vienaip ar kitaip parodo tai kasdien, o jei ne, tai bent kartą per savaitę, ar tiesiog tada, kai gali. Aš savo pagarbą tėvynei atiduodu perskaitytomis knygomis apie mūsų istoriją, vizitais į muziejus ir kartkartėmis užeinančiais apmastymais apie praeitį ir ateitį. Pagarbą tėvams – savaitgaliniais skambučiais.

Tiesa ta, kad rūpesčiui išreikšti nereikia kaupti visų gerų emocijų ir džiaugsmo ištisus metus, tam, kad jis snaiperio šūviu išlėktų konkrečiu momentu į pasirinktą taikinį. Dėl per metus spengiančios tylos ir susikaupimo, atėjus nustatytai akimirkai taikinio horizonte jau gali ir nebebūti, o tada iš nevilties kulką gali tekti susivaryti, kad ir sau pačiam.

Ar tu buvai tas, kuris ne…?

Jautiesi vienišas šią Valentino dieną    Demotyvacija.lt

Už visos šios filosofijos, kad artimuosius reikia prisiminti ir mylėti kasdien, ir elementaraus fakto, kad jei nėra pagarbos ir pasitikėjimo, tai jokių švenčių minėjimas situacijos tikrai nepataisys (nepriklausomai nuo to, kiek gėlių nupirksi žmonai ar kokiu taktiniu dažniu džiaugsmingi postai bus pompuojami į Facebook srautą), slypi kvailas, siauras ir net provincialus švenčių reikšmės supratimas. Šį supratimą, kuris, deja, vis dar išlieka populiarus mano lyties atstovų tarpe, drąsiai, nors ir juokingai, įvardijau ,,Kudakuojančio vištino sindromu‘‘. Šios „negalios“ kamuojami žmonės ypač suaktyvėja prieš Valentino dieną ir Naujuosius Metus, tačiau trumpam išlieka aktyvūs ir po jų, o savo veiklos apogėjų pasiekia išgirdę tai, ko tikėjosi mažiausiai.

Per savo gyvenimą tris kartus nešvenčiau Naujųjų Metų, o su Valentino diena situacija ne ką geresnė, tačiau dar nebuvo tokio momento, kad tektų dėl to gailėtis ar jausti kokį nors nepriteklių. Keliauju, dirbu, skaitau, dalyvauju projektuose, kuriu ateities planus ir užsiimu įvairia kitokia veikla, todėl šios dvi šventės tarsi pranyksta masėje to, ką darau ir ką planuoju daryti, tačiau visada atsiras bent vienas žioplys, kuris ims prikaišioti savąją gyvenimo filosofiją.

Tada tenka ilgai atsimušinėti aiškinant, kad nesu nei auka, nei koks nors atstumtasis ir ačiū, ačiū, ačiū, tikrai ačiū už pasiūlymą, tačiau tikrai mano gyvenimas nesugrius, jei Naujuosius Metus praleisiu namie, kaip ir nepulsiu verkti įsikniaubęs į pagalvę, jei Valentino dieną neturėsiu poros. Iki šiol mano gyvenimas ėjo tik geryn ir tikrai nemanau, kad dėl šių ar kitų priežasčių mano ateities prognozės turėtų būti kitokios. Ne, nenoriu būti tuo ,,tikru vyru‘‘ (su giliu ironijos prieskoniu), kuris neturi ambicijų ir nuolat švenčia su degtinės buteliu ir cigarete rankoje. Na, ir ką man dabar daryti? Ogi nieko – totaliai dzin.

Šis graudokas, tačiau, deja, neretas pavyzdys, atspindintis trečios pagal suvartojamą alkoholio kiekį pasaulyje šalies šventimo tradicijas, dar liūdniau atrodo Facebook‘e, nors, kita vertus ir realybėje tai pasitaiko dažniau nei turėtų. Čia su šventėmis susiję klausimai kuriami pagal formuluotę: ar tu buvai tas nevykėlis/keistuolis/nepritapėlis + neturėjai su kuo švęsti/nešventei/nedalyvavai + (šventės pavadinimas) = (suformuluotas klausimas). Beveik užtikrinu, kad švelnesnių ar grubesnių tokio pobūdžio klausimų yra sulaukęs kone kiekvienas mano lyties atstovas, o neigiamas atsakymas neretai išprovokuoja vienokią ar kitokią gailesčio formą.

Šv. Valentino dieną   Demotyvacija.lt

Socialinis spaudimas gali pasireikšti ir kitokiomis formomis. Štai sąrašas dalykų, kurie gali būti įvardinti kaip ,,moteriški‘‘: 1. Automobiliai. 2. Apranga. 3. Pomėgiai. 4. Specialybė. 5. Darbas. 6. Eisena. 7. Kalbėjimas (tonas) 8. Telefonas ar jo spalva. 9. Išsilavinimas. 10. Alkoholis (kiekis ir/ar rūšis) – tai tik dalis Facebook’e rastų dalykų, kurie gali būti naudojami kaip pretekstas, tai ką jau bekalbėti apie šventes. Žinoma, priklausomai nuo žmogaus išsilavinimo ir suvokimo, tokie ,,įrankiai“ varijuoja (ir net labai stipriai).

Valentino dienos esmė

Aš Valentino dienos šeštadienį greičiausiai vėl atsiversiu savo John Grisham ,,Ford County‘‘. Tada tikriausiai pradėsiu skaityti jau antrąją knygos novelę, protarpiais padarydamas pauzę ir atsigerdamas stiprios kavos (kaip kad mėgstu). Jūs apkabinsite savo draugą/draugę, galbūt įteiksite jam/jai dovaną ir eisite švęsti į mėgstamą kavinę, o dalis jūsų elgsis taip pat, kaip ir aš – veiksite tai, ką veikiate kasdien, ir dėl to nesuksite sau galvos. Tačiau, tuo metu, kažkur internetuose bus pats darbymetis…

Iš Lietuvos kampų ir kampelių kaip pelės ims rodytis kompleksuoti žmogystos, kurie, iš po Naujųjų jau praalkę žmonių kantrybės, toliau ims ieškoti naujo grobio, tačiau šį kartą tai seksis tik išrinktiesiems – tik tiems, kurie ,,in a relationship‘‘. Ta mažytė nelaimingųjų dalis, kaip ir kiekvienais metais, ims atakuoti interneto erdves, dalintis užjaučiančiomis ar pašiepiančiomis demotyvacijomis, rašys komentarus pagal mano jau minėtą formulę ir toliau vienaip ar kitaip kels savo savivertę, nes žinos, kad turi tai, ko neturi kiti, ir tuo didžiuosis. Tokių bus tradiciškai mažiau, tačiau jie bus žymiai aktyvesni ir daug intensyviau prikaišios tiems, kurie nors kiek susikrimtę dėl savo socialinio statuso. Išmuš kompleksuotųjų valanda, kai bus stengiamasi spausti džiaugsmą iš visko ir iki paskutinio lašo, nes praėjus tai dienai vėl prasidės bene metus trunkanti nykuma ir beprasmybė, kurią vėl išsklaidys tik ateinančių Naujųjų Metų šurmulys.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *