Naktis be kompiuterio

pagal | 2020 29 sausio

Kažkada kolega Vaidas pasakojo apie jo išgyvenimus dingus internetui, nusprendžiau aprašyti kaip sekėsi išgyventi man be savo mylimo kompiuterio, visų meiliai vadinamu Bobu (taip, mano kompiuteris turi vardą). Pradžių pradžia, kaip, kas ir kodėl atsitiko, tai buvo tokia – skubėdama po laidos namo pamiršau radijuje įkroviklį. Visada galvojau, kad kur nors važiuoti be kompiuterio nėra taip psichologiškai baisu, kaip pasiėmus kompiuterį pamiršti įkroviklį. Bet štai mano baisiausias košmaras išsipildė. Taip, kaip Vaidas tik dingus internetui suprato, kaip jis yra prisirišęs prie tinklo, taip ir aš tik praradus galimybę atgaivinti savo loptopą supratau, kokią milžinišką savo gyvenimo dalį turiu šalia (tiesą sakant, net miegant jis padėtas ne toliau nei ištiesos rankos atstumu).

Taigi, grįžau namo apie 19 val.  30 min. Mano vakaro/ nakties planas buvo pagaminti vakarienę sau ir seserims, pažiūrėti dar vieną Hario Poterio filmą, perskaityti bent porą skyrių knygos ir pradėti kurpti kažkokią padoresnę rašliavą į jauti.lt. Grįžusi
atsidarau kuprinę, išsiimu kompiuterį ir pastebiu, kad nėra laido. Paprastai gamindama mėgstu įsijungti kokį serialą ar filmą, kurio siužeto per daug nereikia sekti, tą vakarą kaip foną nusprendžiau įsijungti televizorių. Įsijungiau žinias per Info TV, nes jokių lietuviškų laidų ar serialų negaliu pakęsti. Vakarienė ne itin skani išėjo, o televizorius kas 10-15 minučių rodė tą patį reportažą, kaip gėjams Vilniuje neleidžiama eiti Gedimino prospektu. Beveik mintinai jį išmokau.

Prieš 21 val. su seserimi susitariau, kad duotų trumpam prisėsti prie savo kompiuterio. Visgi reikia Facebook‘ą kažkaip pasitikrinti, bet sesuo ėjo žiūrėti savo „True Blood“ ar kažkurio kito serialo apie vampyrus, tai mano laimės minutės tinkle baigėsi. Besiguodžiant internetu draugei apie savo nelaimę kilo mintis parašyti šį straipsnį, bet pala, kaip paskutinius kelis metus vyksta mano

without-phone-computer

rašymo procesas? Ogi atsidarius baltą, švarų, gražų Word‘o lapą. Teko susirasti bloknotą, kurį pirkausi metų pradžioje, nes galvojau paskaitų metu uoliai konspektuosiuosi (yeah, right…) ir visą vakarą turėjau užsiėmimą ranka fiksuoti savo įspūdžius. Prirašiau daug lapų, kuriuos pabandysiu kažkaip suklasifikuoti pagal veiklos pasirinkimo galimybes, kai neturi kompiuterio.

Žiūrėti televizorių

Pirmoji užduotis buvo nuvalius dulkes nuo tos dėžutės, kuri pajungia skaitmeninę televiziją, ją pajungti. Long story short, ji pas mus atjungta, kadangi tą televizorių iš esmės žiūri tik tėtis, ir kai iš kabelinės persijungia į skaitmeninę, jam dingsta kažkoks kanalas. – Neklausinėkit daugiau, nes pati nieko nežinau… 3 laidai, 2 pulteliai, o man prireikė gero pusvalandžio, kol „susišnekėjau“ su televizoriumi ir sugebėjau padaryti taip, kad kažką per jį matyčiau. Antroji užduotis – susirasti, ką žiūrėti. Per 2 valandas intensyvaus pultelio minkymo, iš maždaug 60 kanalų suradau 2 su puse, kuriuos galėjau žiūrėti – Cartoon Network, Boomerang su mėgstamais vaikystės animaciniais filmukais kaip „Tom and Jerry“, „The Flintstones“, „The Jetsons“ „Dexter‘s Laboratory“, etc., o ta pusė tai „Nickelodeon“, kuris iš pradžių rodė Kempiniuką, bet vėliau visokius iCarly, tai teko perjungti. Šiaip planavau rasti kokį filmą, arba įsijungti „FOXlife“ ir žiūrėti serialus, deja, kažkodėl nemažai kanalų netransliavo… (Bitch, my parents pays for this). Tikrai neįsivaizduoju, ką mano tėvai taip žiūri, kad nuolat randa kažką verto jų dėmesio. Ai, pala, jie gi nežino, kas yra torrent‘ai, turbūt dėl to…

AxpIDViCEAAFZ3b (1)

Klausytis muzikos

Per ką? Viskas kompiuteryje, jokių grotuvų namie nėra, muzikinis centras jau daug metų į kaimą iškraustytas. Gerai, kad telefonas yra. Nors jame grojaraščiai senai neatnaujinti ir beveik visos dainos gerokai įgrisusios, vis geriau negu nieko. Per vieną telefoną įsijungiau muziką, bet nesedėsi ir nežiūrėsi į sieną, kol ji groja, reik sugalvot, ką veikti. Mano džiaugsmui kitame telefone radau legendinį žaidimą „Snake“. klausydamasi muzikos porą valandų žaidžiau gyvatėlę, kol sumušiau visus įmanomus rekordus ir tapau Gyvačių valdove. Deja, ir telefonai išsikrovė, ir gyvatės atsibodo, tai teko galvoti, ką dar čia tokio nuveikus.

a_clean_house_is_the_sign_of_a_broken_computer_mousepad-r4f518cfb28fc4c07938894f675eacfa9_x74vi_8byvr_512

Ieškoti lobio

Kadangi atsirado noras kažkaip pajudėti, nusprendžiau iškraustyti porą lentynų. Oj kiek gėrio atradau! Bene labiausiai pasisekė suradus senus, mamos pirktus kulinarijos žurnaliukus „Paragaukime“, tai kurį laidą varčiau ir mąsčiau, ką čia tokio būtų galima pagaminti. Labai naudinga, kai neturi ką veikti, iškraustyti visokius stalčius, spintas bei lentynas ir atrasti seniai paslėptus ir užmirštus lobius.

Skaityti knygą

Kadangi mano skaitoma knyga „The Perks of Being a Wallflower“ taip pat kompiuteryje, tai prieš užmigdama pasiėmiau „Auksinį kompasą“, kurį (tiksliau visą trilogiją) jau turime kelis metus, bet dar niekada nebuvau prisiruošusi perskaityti. Spėjau perskaityti gerą ketvirtadalį, kai nusprendžiau, kad reik greičiau užmigt, greičiau atsikelt ir greičiau nuvažiuoti pasiimti laido.

Epilogas

computer_love

Jei galvojate, kad galėjau tiesiog nueiti kaip normalus žmogus miegot ir nedaryti iš viso to tragedijos – jūs manęs nepažįstate. Esu žmogus, kurio darbingiausias ir produktyviausias paros metas yra nuo 2 val. nakties iki 7-8 val. ryto, keliuosi aš dažniausiai dienai gerokai įpusėjus, taigi net prie geriausių norų nesugebu užmigti  anksčiau nei 1 val. Su didžiulėmis pastangomis užmigau apie 3 val., o vos pramerkus akis pusę 10 ryto greitai susiruošiau ir lėkte nulėkiau pasiimti įkroviklio.

Nežinau, ar kompiuterio neturėjimas (beje, turėčiau pridėti, kad naktį turėjau minimalią prieigą prie interneto per mobilųjį telefoną. Deja, mano telefonai ne tie super-išmintingi, tai be Facebook‘o patikrinimo nieko gero nenuveiksi…), ar naktį kažkoks mūzas mane aplankė, bet galvoje gimė nemažai idėjų įvairioms veikloms, kurias dabar belieka įgyvendinti. Vis dėlto, nuo šiol visada dukart pasitikrinsiu, ar visas kompiuterio dalis susidedu, nes vien mintis, kad negali bet kada įsijungti Bobo ir sužinoti, kas vyksta, verčia jaustis nemaloniai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *